Ir vėl nereikėtų susižavėti šiuo gausos blyksniu, nes jis yra labai trumpas; gamtoje daugelio žvirblinių sparnuočių amžiaus trukmė labai menka. Sekti gausos kitimą yra labai sudėtinga, tuo labiau, kad dabar jis labiausiai priklauso nuo žmogaus veiklos neigiamos įtakos. Tačiau vasara mums padovanoja paukščių, kuriuos manome matantys pirmą kartą... Iš kur jie?
Iš tikro, rugpjūtis dovanoja nedaug mūsų kraštui „naujų“ paukščių – tokiais galėtume vadinti iš pietų su vasaros karščiais į šiaurę nuskridusius stepių gyventojus raudonkojus sakalus, kai kada – pavienius rožinius varnėnus, pelikanus, girnoves. Tačiau daugiausiai „naujų“ paukščių atrandama dėl kitos priežasties – mūsų sparnuočiai keičia ar jau pakeitė savo apdarus, tapo visai kitokie.
Žinoma, taip pasikeitė tik jų spalvos, nes vadinamasis poilsio rūbas nebeturi daugelio ryškių spalvų ar atspalvių. Ar matėte, kaip dabar atrodo didžiųjų ančių gaigalai? Kad tai tikrai jie, išduoda tik ryškiai geltonas, be dėmelių snapas, o pavasarį turėtos žaliaplunksnės galvos net vaizdo nelikę. Tiesa, kai kurių paukščių pasikeitė ne tik spalvos.
Pradedantys paukščių stebėtojai, pabalyje aptikę braidančius tilvikus, gali neatpažinti gaidukų, ypač patinėlių. Pavasarį jie buvo labai puošnūs, su kaklą dengiančiu plunksniniu šydu, kuris kiekvieno individo vis kitokių spalvų ar jų derinio. Ši savybė būdinga tik gaidukams. Tačiau dabar jie, jau grįžtantys iš perimviečių šiaurėje, tokių plunksnų neturi ir primena pateles ar jauniklius.
Ne mažiau painu pažinti ir kitus tilvikus, kurių pulkeliuose galima matyti daug spalvinių variacijų. Juodkrūčiai bėgikai, kurių jaukius pulkelius dabar galima stebėti mūsų pajūryje, priklausomai nuo amžiaus gali būti palši, šviesūs, kiti – „tikrų“ spalvų su juoda dėme pilvo srityje. Tamsusis tilvikas dabar gali būti supainiojamas su raudonkoju tuliku, nes jauni individai nebūna juosvi. O baltųjų, geltonųjų ir geltongalvių kielių atpažinimas tampa rimtu galvosūkiu net patyrusiems stebėtojams. Visai kitaip dabar atrodo poilsio rūbą įgiję rudagalviai kirai ir net varnėnai, kuriuos vilioja vasaros galo uogos ir vaisiai. Jų taškuoti plunksniniai apdarai daug kam perša mintį apie „iš kažkur“ atklydusius naujos rūšies paukščius.
Tačiau dar dažniau sumaištį sukelia šių metų jaunikliai, kurių plunksnų spalva gali nepriminti jų tėvų – pradžioje raudonuodegių, liepsnelių ar kiauliukių jaunikliai taškuoti, ruzgani... Tik po šėrimosi, plunksnų keitimo, jie taps panašūs į tėvus, tiesa – ne tokie ryškūs. Nieko keisto, nes ir jiems šis naujas apdaras yra vadinamasis poilsio rūbas.
Kai užauga juodųjų žuvėdrų jaunikliai, pamatome, kad jie visai kitokie. Tuo metu pradeda šertis ir jų tėvai, taigi – tampa margi. Kartu su savo jaunikliais jie sukuria tokius juodos, palšos, baltos spalvos apdaro derinius, kad tik stebėkis.
Šiandien, sakytum, viskas paprasta – nufotografavai, įdėjai į socialinius tinklus ir lyg niekur nieko paklausei: kas čia toks? Taip daugelis ir daro. Tiesa, gavę atsakymą, jį iš karto pamiršta ir po keleto dienų vėl klausia to paties: o kas čia? Kai kam, tiesa, tai yra tikroji mokykla. Bet geriausia įsiminti paukščius, net ir tokius, praradusius „knyginę“ išvaizdą, juos stebint ir patiems viską atrandant. Taip jų vardai įsimena tvirčiausiai.
