Tačiau patys gražiausi yra laukai, vienur raudonuojantys aguonėlėm, melsvuojantys rugiagėlėm, kitur – marguojantys baltų, raudonų, geltonų, mėlynų ir žydrų žiedų audiniu. Įdomiausios ir nepakartojamos dabar – drėgnos natūralios pievos su žaliom viksvom, asiūkliais, plačiais triskiaučiais pupalaiškių lapais.
Čia sūpuojasi baltos švylių galvelės, kuriose tinkamo vėjo laukia pūkų nešamos sėklelės. Čia geltonuoja vėdrynai, žydi glindės, neužmirštuolės ir tiesios lyg žvakės stovi gegužraibės. Dėl jų, pačių įdomiausių, rečiausių ir saugomų, mums tokios pievos yra be galo vertingos.
Lietuvoje iki šiol rastos 36 orchidinių arba gegužraibinių augalų rūšys (pasaulyje jų žinoma apie 25 000 rūšių), kurių didžioji dauguma yra saugomos. Tą nesunku suprasti – juk kai kurios rūšys yra beišnykstančios, augančios lokaliai, tik tam tikruose šalies regionuose, paplitusios tik joms tinamuose biotopuose. Keleto rūšių (belapės antbarzdės, kardalapio garbenio, vienagumbio medauninko) žinomos tik kelios išlikusios augavietės, nemažai tokių, kurių populiacijos per paskutinį šimtmetį regimai sumažėjo.
Gegužraibės, dar neseniai, iki visa naikinančios sausinamosios melioracijos augusios daugelyje pievų, dabar randamos tik drėgnose, šaltiniuotose paežerių ar paupių pievelėse. Tokioms jų buveinėms būtinos ypatingos sąlygos – karbonatų gausios dirvos, pelkės, kuriose kitų augalų reta, kur jie neužstoja saulės ir iš dirvos nepaima maisto.
Nepalankiais metais jos gali nepasirodyti ir taip „ilsėtis“, sukeldamos abejonių net patyrusiems stebėtojais: kartais tokiu ramybės metu nusprendžiama, kad orchidėjos žuvo, kad visa jų buveinė dėl kažkokių priežasčių sunyko. Tačiau koks būna nustebimas, kai vieną vasarą jos visos pakyla ir pražysta.
Dabar orchidėjos žydi. Tačiau jų sėklos bręs ilgai, tad šios pievos negali būti šienaujamos. Tiesa, jeigu kas nors įsivaizduoja gegužraibių sėklas panašias į kitų augalų sėkleles, klysta. Jos yra be galo smulkios, vienoje augalo sėklų dėžutėje gali būti net iki 100 000 sėklyčių. Deja, toks skaičius nedaug ką reiškia – sėkloms sudygti reikia ypatingų sąlygų, sąveikos su grybų hifais, todėl iš didelės jų gausos naujomis gegužraibėmis išauga tik vienetai.
Mano tėviškėje Suvalkijoje gegužraibes vadino gegutėmis. Apie 1960 metus kaime dar nekalbėjo apie šių augalų nykimą, tačiau šienaujant pievoje dalgiu aplenkdavo jas ir palikdavo žydėti. Ir vaikams jų skinti neleisdavo. Tiesa, kai 1961 m. prasidėjo melioracija, neliko ne pievų, nei gegužraibių. Jų po to rasdavau tik miško pievose, paraistėse.
Vasaros pievos, ypač tos, kurių nelies dalgis, gyvens labai įdomų, kintantį ir kiekvieną akimirką gražų gyvenimą. Tačiau dabar, žydint gegužraibėms, jis yra pats gražiausias.
