O kiekvienos dienos statistika teikia vertingą informaciją apie skrendančių paukščių gausą, parodo santykį tarp migruojančių rūšių; viso rudens apžvalga gali puikiai iliustruoti vienos ar kitos paukščių rūšies būklę. Įprasta, kad dažną rudenį kurios nors rūšies gausa gerokai lenkia ne tik kitas rūšis, bet ir ankstesnių metų gausą. Tokius proveržius vadiname migracinėmis invazijomis – jos neturi nieko bendro su invazinėmis rūšimis. Tiesiog kažkuri rūšis (mėlynoji, didžioji, juodoji, ilgauodegė zylės, čimčiakai, alksninukai, riešutinės, kėkštai ar geniai) tais metais perėjo ypač sėkmingai ir užaugino keletą kartų daugiau nei įprasta jauniklių, jie visi kartu pakilo keliauti...
Rudeninė migracija aktyvi visur, tačiau labiausiai akin ji krinta Kuršių nerijoje ir pamaryje, Nemuno deltoje. Kai kurios čia pratraukiančios rūšys yra tipiškos migrantės, nes išskrenda visi jų atstovai. Antai žiemą girioje nerasite nei kikilio, strazdo giesmininko ar erškėtžvirblio. Tačiau aktyviai migruoja ir „mūsiškės“ rūšys, kurias savo gamtoje stebime visus metus. Labai įdomus klausimas, kuri nykštukų, lipučių, zylių, kėkštų ar genių dalis išskrenda, kuri lieka žiemoti. Ne mažiau svarbu, kuri iš jų yra sėsli – gyvenanti mūsų miškuose ir mūsų aplinkoje visus metus?
Šį klausimą kiekvieną rudenį labai aiškiai pateikia didžiosios zylės. Migracijų keliuose jos – vienos gausiausių, taigi, didelė populiacijos dalis išskrenda į mums nežinomas žiemavietes. Kita, mažesnioji, populiacijos dalis lieka žiemoti; toks išsiskyrimas įvyksta dabar, tą liudija prie namų besilankančios ir, mūsų manymu, čia net pernai žiemojusios zylės, taigi – „mūsiškės“.
Ar tai iš tikro paukščiai, kurie gyvena sėsliai? Jei jie nėra žieduoti, ar galima teigti, kad juos matėme ir prieš metus? Beje, tai – labai netvirtas argumentas, nes gamtoje zylių amžius nėra ilgas, vidutiniškai nesiekiantis vienerių metų. Gal yra kitų požymių, galinčių piršti mintį apie konservatyvų paukščių prisirišimą prie vienos vietos? Iš tikro, yra.
Vienas jų – kai kurie įpročiai, susiformavę labai lokaliai: antai, kai kurios zylės labai tikslingai ieško pernykštės lesyklos, nors ji dar nepakabinta. Kitos visai įprastai šmirinėja po pastatus, surasdamos „tą patį“ pravirą langelį ar plyšį sienoje. Sodo namelio verandoje šį rudenį palikau džiūti keletą saulėgrąžų graižų. Kasdamas daržą atkreipiau dėmesį į didžiąją zylę, kuri vis kažką kapsėjo – lukšteno pasislėpusi aronijų krūme. Sode gausybė sėklų, uogų, riešutų, tad labai tuo nesistebėjau.
Tik po to pamačiau, kad zyliukė lekia prie verandos, pro plyšį pastogėje lenda vidun ir grįžta su saulėgrąža snape. Kaip ji surado plyšį ir sužinojo, kad viduje yra toks gardėsis – čia jos vienos paslaptis. Kol kas šia paslaptimi ji su kitomis zylėmis nesidalina. Tačiau tai – labai ryškus individualumo požymis, gali būti, kad jis paukščio atpažinimui net svarbesnis už žiedą ant kojos.
Lietuvoje žiemoti tradiciškai lieka apie 50 sparnuočių rūšių, dabar realiai jų padaugėjo iki 70. Tikrai niekur nekeliaujančių – gal dešimt. O visos kitos mįslingai išsiskiria tarpusavyje: dalis migruoja, kita – lieka. Atrodo, kad šis reiškinys mokslui tebėra dar neišspręsta mįslė. Paklausite: ar tai labai svarbu mums visiems? Taip, tą reikia suprasti, žinoti, ypač kalbant apie paukščių apsaugą. Juk paukščiai valstybių sienų nežino, ir mes nesame tikri, ar išskridusi mūsų populiacijos dalis saugoma ir suprantama taip pat, kaip ir pas mus.
