Taip, žinome: vasarą ilgai žmonių lesintos, o iš tikro – „šertos“ gulbės, didžiosios antys, net laukiai ir varniniai paukščiai yra apgaudinėjami, nes tokiais veiksmais jiems (ypač jaunikliams) formuojami žalingi mitybos įpročiai ir suteikiamas bereikalingas tikėjimas žmogumi.
Žinoma, mums gal ir smagu, kai paukščiai laukia mūsų, kai atplaukia pamatę iš tolo. Jie išmoko paprastą tiesą: patiems nereikia rūpintis lesalu, nes ateis žmonės, atneš batono. Visą vasarą ir švelnųjį rudens metą ši taisyklė veikia, tačiau atvėsus orams žmonės prie pakrantės ateina vis rečiau. Paukščiai plaukioja netoliese, stebi aplinką ir, ko gero, stebisi, nes nuo vasaros pradžios juos lesinę, nuo natūralaus maisto atpratinę žmonės pradingo. O gal jie dar ateis?
Ruduo bus ilgas. Gulbiukai tik rugsėjo gale išmoks gerai skristi, tada galės su tėvais lėkti vis į kitus ežerus ir tvenkinius. Ko jie ten ieškos? Ko gero, vėl žmonių ir batono...
O paskui... Taip nutinka kiekvieną vėlų rudenį: kai per vieną naktį užšąla vandenys, ant ledo likę gulbės, antys ir laukiai dar neskuba skristi ieškoti atviro vandens, pagaliau – tolimų žiemaviečių, kurios jiems dar taip neseniai buvo įprastos, tradicinės. Tokie paukščiai laukia ant ledo ir tikisi su lesalu ateisiant žmones.
Tokie paukščiai laukia ant ledo ir tikisi su lesalu ateisiant žmones.
Taip, žmonės ateina, pamato tokią „nelaimę“ ir puola skambinti visur ir visiems, dažniausiai apkaltindami tarnybas, kad jos tokios beširdės. Žinoma, gelbėtojai atvažiuoja, rizikuodami šliuožia plonu pirmuoju ledeliu, o jiems priartėjus paukščiai pakyla ir – nuskrenda. Kur? Ieškoti atviro vandens.
Ar gali būti kitaip? Žinoma! Juk gulbiukai, nesulaukę batono, plaukios netoliese, tačiau savo buvimo nesies su tokia „pagalba“. Jei jie iš žmogaus nesitikės lesalo tada, kai jo visai nereikia, užaugs ištikimi gamtai ir jos siūlomam racionui. Ateinant žiemai, jiems bus daug lengviau pasirinkti tikrąjį kelią – išskristi.
Ar ne per vėlu apie tai kalbėti? Ne, kaip tik laikas. Dabar, kai iki pirmojo ledo lieka 2 – 2,5 mėnesio, mes turėtume atmesti savo netikrą gailestį, leisti paukščiams sugrįžti į natūralų gyvenimą. Visa tai – tik jų labui.
