Sodybose, soduose, net miesteliuose, miestuose ir smilginiai, ir juodieji strazdai peri nuolat. Tačiau tik juodąjį strazdą galima laikyti tikrai priklausomu nuo žmogaus aplinkos. Šis procesas Europoje senas, pas mus gamtininkai per paskutinius 2 – 3 dešimtmečius stebėjo vis jaukesnius juoduosius strazdus. Didelės paslapties, kodėl taip įvyko, nėra.
Didžiausią įtaką strazdų jaukumui ir prieraišumui prie žmogaus aplinkos padarė jų europinės žiemavietės. Ten paukščiai didžiąją laiko dalį praleidžia miestuose, miesteliuose, stebi nenutrūkstamą mašinų strautą ir gausybę žmonių. Taikiai nusiteikusioje, gamtai niekuo negręsiančioje visuomenėje jie keletą mėnesių nardo žmonėms pro kojas, lesa jų numestus trupinius ir čia pat, virš besiilsinčių ant parko suolelių, gieda. Sugrįžę į Lietuvą, jie neatsisako savo įpročių, skrenda į miestus, ieško parkų, sodų ir sodelių.
Taigi, jaukioji populiacijos dalis yra artima mūsų kasdieniškai būčiai. Tiesa, yra ir „tikri“ juodieji strazdai, kurie peri miškuose. Kai girioje dar būna sniego, jie sugrįžta ir greitai pradeda giedoti. Jų lizdus su perimais kiaušiniais neretai tekdavo rasti kovo gale. Į namus jie sugrįžta nepastebėti – juodieji strazdai keliauja naktį, tad niekas nemato jų pulkų.
Panašus ir juodųjų strazdų skridimas rudenį. Smilginis strazdas, savo įpročiais šiek tiek artimas juodajam, keliauja dieną, todėl vėlų rudenį jų pulkai mirga ore, o dar dažniau stebimi apnikę gudobeles, šermukšnius, obuolius. Obuoliai patinka ir juodiesiems strazdams, bet jie šiuo skanėstu naudojasi kitaip.
Šį rudenį turėjau progos juodųjų strazdų keliones stebėti Kuršių nerijoje, Juodkrantėje. Naktį dažbai pasigirsta iš aukštai atplaukiantys jų cirpsėjimai – niekas nepasakys, kiek jie taip nukeliauja. Tačiau kiek jie taip beskristų, ryte juodieji strazdai būna nusileidę maitintis. Nors lapkričio pradžioje nerija keliauja tolimos Šiaurryčių Europos strazdai, jie leidžiasi į sodus, prie namų ir skuba lesti obuolius, uogas. Atrodo, kad kuo toliau į vakarus, tuo labiau jiems atgimsta prieraišumo prie žmonių refleksas; priminsime, kad ten, tolimose perimvietėse, tokio jausmo jie neturi.
Kaip atrodo diena, kai po nakties juodieji strazdai nusileidžia į Neringos gyvenvietę? Šiemet dažname kiemelyje, sodelyja ar ant platesnio vejos plotelio iš karto galėjai stebėti po keliasdešimt juodųjų strazdų – prisipažinsiu, tokio jų kiekio vienoje vietoje anksčiau matyti neteko. Gali būti, kad spalio 27 dieną Juodkrantėje laikėsi apie 2 000 juodųjų strazdų. Jie su tokiu apetitu kibo į obuolius, likusius ant šakų, kad kai kurie medžiai po dienos neteko visų savo vaisių. Kitur strazdai aptiko nukritusius ir nesurinktus obulius. Savo stipriais snapais jie obuolius įveikia taip greitai, kad po pulkelio pasirodymo per valandą kitą daugelis obuolių būna išnykę, iš kitų likę tik plonos luobos skutai. Kas nutinka, kai lesalas baigiasi?
Kitą dieną tikėjausi dar pamatyti juos, nufotografuoti kai kurias įdomesnes jų elgsenos akimirkas. Kur tau! Rytą jų jau nebuvo. Visoje Juodkrantėje radau gal 12 juodųjų strazdų. Matyt, visi kiti naktį iškeliavo tolyn į pietvakarius. Nemačiusiam tokio jų antplūdžio, ši žinia gali būti neįtikinama: juk apsilankius vėliau jos patvirtinti neįmanoma.
Šiemet juodieji strazdai keliavo šiek tiek vėliau, nei įprastai. Tačiau dar bet kada gali plūstelėti paskutinė jų migracijos banga, sprunkanti, besitraukianti ne nuo vėsos, bet nuo tikro, žiemiško šalčio.
