Tai – žaliosios rupūžės. Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotoja, dr. Jolanta Rimšaitė sako, kad ši stepinė rūšis pasižymi atsparumu sausrai, karščiui ir šalčiui, o dažniausiai randama urbanizuotose teritorijose: miesteliuose, kaimuose, parkuose, daržuose, soduose. Daug kur kultūriniame kraštovaizdyje ji dažnesnė, nei natūralioje gamtoje.
2007 m. žalioji rupūžė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat yra Berno konvencijos ir Europos Sąjungos Buveinių direktyvos prieduose. Naktį aktyvus gyvūnas pažįstamas ne visiems, tad apie rupūžes paprastai sužinoma tik vasaros gale ar rudenį, kai jos pradeda ieškoti slėptuvių ir patenka į pastatus, namų vidų.
Svarbiausia – išnešti jas į kiemą ir vakare paleisti prie malkų, statybinių medžiagų ar komposto krūvos.
Baigiantis pavasariui ar vasaros pradžioje žaliosios rupūžės neršia negiliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose, patelės išneršia iki 2 – 10 tūkstančių ikrelių. Deja, žmogaus aplinkoje šiai rūšiai gyventi nelengva, todėl net toks aukštas produktyvumas negali apsaugoti populiacijos – daug jų žūsta keliuose po automobilių ratais, nuo didelės aplinkos taršos (ypač purškiamų pesticidų). Paskutiniųjų metų sausra sunaikino nemažai jų nerštaviečių.
Ką daryti, jei žaliosios rupūžės atkeliavo į jūsų namus? Svarbiausia – išnešti jas į kiemą ir vakare paleisti prie malkų, statybinių medžiagų ar komposto krūvos – jos vertina tokią „netvarką“ ir suranda patikimas slėptuves. Taip pat būtina apžiūrėti visas atviras duobes, nes rupūžės (beje, ir kiti varliagyviai, driežai, ežiai) dažnai į jas įkrinta ir taip gali pražūti.
Bet kokie varliagyviai, gyvenantys mūsų aplinkoje yra geros būklės rodikliai. Visos jų rūšys išgyvena ne pačius geriausius laikus, todėl padėti joms – mūsų visų pareiga.
