Mums pavasaris turėtų atrodyti nuostabus, bet... Mūsų prigimtis verčia burbėti ir siekti kažko neįmanomo. Taigi, mums viskas galėtų atrodyti kitaip: tvyroti šiluma, giedoti paukščiai, skraidyti drugiai ir dūgzti bitės. To kol kas negali būti, nes dar tik kovo vidurys. Tokiu metu reiškiniai, būdingi ne kovui, o balandžiui, yra anomalija, kiekvienas jų gali būti per keletą akimirkų užkluptas ir užgniaužtas žiemos. Sniegas ir šlapdriba gali ištikti bet kurią dieną, jų išsižadėti dar nereikėtų. Mums toks žiemos priminimas taptų dar vienu nelauktu išbandymu keliuose, jį sutiktume kalbėdami apie „katastrofą“.
Tačiau mus gali guosti žinia, kad ir gamta dažnai apsigauna, paskuba. O stimulą tokiems paklydimams duoda vienas saulėtas pusiausdienis. Dažnai jis trunka tik 4-5 valandas, tačiau ir to pakanka dideliems pokyčiams.
Tokio pusiaudienio – švelnaus ir šilto (iki 10 laipsnių šilumos) ir jaukaus labai laukia bitės: po žiemos joms reikia apsiskraaidyti. Apsiskraidymas – ne paprastas sparnų pamankštinimas; sukdamos ratą ar pusratį priešais savo avilį, bitutės iššvirkščia per žiemą žarnynuose sukauptas išskyras. Po žiemos šis metas labai tinkamas aviliui išvalyti, negyvoms bitutėms išnešti.
Tačiau bitės – naminiai vabzdžiai, „ūkiniai gyvūnai“. Šiemet buvo bent 2-3 tokie pusiaudieniai, kai net Rytų Lietuvoje skraidė po žiemos sąstingio atsibudę drugiai citrinukai, dilgėlinukai, ant sula aptekusių klevų kamienų rinkosi daug musių.
Ypatingu reiškiniu tampa rudųjų miško skruzdėlių pasirodymas. Žiemos metą praleidusios giliai esančiuose skruzdėlynų požemiuose (kartais net metro gylyje), jos tirštom, be perstojo judančiom sankaupom aplimpa skruzdėlyno viršų. Kol kas skruzdėlės neina nuo skruzdėlyno, nes žemė aplink dar šalta ir gyvybės yra per maža. Dabar skruzdėlėms tenka labai svarbi misija – sušildyti savo namus: tam jos, sušilusios prieš saulę, skuba skruzdėlyno labirinto gelmėn, ten pabūna, o atvėsusios, palikusios atsineštą šilumos trupinį, vėl šildosi prieš saulę. Šiemet skruzdėlynai jau krutėjo. Tačiau tą buvo galima matyti tik retą pusiauddienį, kai švietė saulė ir buvo gana šilta.
Šiltas pusiaudienis regimai pakeičia ir augalų būklę – įsaulyje jau išspurę lazdynų žirginiai, juodalksniai.
Pietiniuose šlaituose pražydo pirmosios žibuoklės, išstypo blužnutės, pro pernykščius lapus kyla šalpusnių galvelės. Prireiks keleto šiltų ir jaukių pusiaudienių, kad šie augalai pražystų.
Tačiau kas nutiks, kai vėl apsiniauks, kai iškris sniegelis ar šlapdriba? Ar tie paskubėjusieji nenukentės? Ne, to negali būti, nes jie visi – iš gamtos. Atvėsus skruzdėlės vėl nunirs į savo namų labirintą, drugiai pasislėps po nukritusiais lapais (taip citrinukai ir žiemoja), o augalai suglaus savo žiedynų galveles. Iki kito šilto pausiausdienio. O gal – net visos šiltos saulėtos dienos?
