Taigi, tos akimirkos, Kūčių nakties vidunaktis, yra puiki galimybė sužinoti viską ne tik apie juos, bet ir apie save – juk visi tie žvėrys, gyvuliukai ir paukščiai tikrai turi ką pasakyti apie mus.
Visus metus nekalbame apie tokią akimirką. Daug kam būtų nepriimtinas „toks juokas“, nes – „gyvuliai nekalba!“. Gal apie tai neverta net rašyti, nes mokslas visa tai neigia ir... Tačiau apie ką mes čia kalbame: apie Kūčių naktį su visom jos tradicijomis ir papročiais, ar apie etologiją (mokslą apie gyvūnų elgseną)? Gal tada viešai pasakykime, kad per Jonines nežydi paparčiai, gandrai mums neneša vaikų ir neegzistuoja žmogus, kurį vadiname Kalėdų seneliu. Negi mums reikia atsakymų į šį klausimą?
Tai, kas nėra užrašyta, turi dvejopą gyvenimą. Taip, matyt, yra ir su Kūčių nakties gyvuliukų kalbėjimu. Kadangi toks tikėjimas būdavo perduodamas iš kartos į kartą pasakojant, jo nėra „sunorminto“. Taigi, jis buvo ir išliko gyva kūryba, nes kiekvienas pasakotojas ką nors prideda nuo savęs, pritaiko savo žinių, savo namų detales. Antra vertus – tai skatino ir skatina (sunku pasakyti, kiek iš mūsų tarpo tiki tuo ir vidurnaktį eina jų klausytis) nepamiršti ir perduoti žinią apie tokią galimybę. Žiūrėk, kas nors sulaukia nakties tamsos ir žaismingai kalbina savo avis, arklį (ar žirgą), karvutę, o kas jų neturi – šunį, katiną, triušį ar baltą pelytę. Jiems gyvūnai tikrai atsako. Taigi, šie kalbintojai ir klausytojai tampa tradicijos tęsėjais ir kūrėjais – juk grįžę į namus būtinai pasakoja, ką girdėję.
Ar teko tą daryti man pačiam? Kažkada teko... dar kaime, kai tvarte gyveno... ir kas ten negyveno! Pamenu, su savo tėte ėjome tyliai į kiemą, sustoję prie tvarto sienos klausėmės: aš kokių šešerių ar septynerių, jis – jau keturių sūnų tėvas. Ar mes juos girdėjome? Kažkas tvarte dūsavo, kažkas (jie negalėjo negirdėti sniego gurgždėjimo po mūsų kojomis) sukriuksėjo, subliovė. Nuščiuvę kažką girdėjome ir grįžę į namus pareiškėme: jie kalbėjo! Gal nelabai raiškiai tarė žodžius, bet – juos girdėjome.
Praėjo daugybė metų, ir aš tuo niekada neabejoju – tokios akimirkos gyvenime būtinos, jos tikrai turi būti dovanojamos, ir tėvai ar seneliai tiesiog negali to nepapasakoti savo vaikams ar anūkams, su jais neiti paklausyti gyvuliukų. Jūs manote, kad vaikai jums nepritars ir neis? Klystate! Jie netgi išgirs tylią kalbą ir žinos, ką gyvuliukai jiems pasakė.
Tačiau Kūčių naktis verčiasi antron pusėn, gyvuliukai vėl kalba sava kalba. Mūsiškai jie prabils tik po metų. Tačiau ką jie sako vieni kitiems dabar?
Jeigu turėtume galimybės stebėti naktinį tvarto gyvenimą, pamatytume, kad ten yra lyg vienos šeimos namuose – paprastas garsas palydimas kokios nors reakcijos. Jeigu kas nors ką susapnavo ir miegodamas „prakalbo“, kiti ne tik prabudo, bet ir savaip sureagavo – gal atsiliepė, gal atsistojo ir apsižvalgė. Dar valandėlė, įsivyrauja ramybė. Naktys dar ilgos, ryto šviesa negreitai įsprūs pro langus. Dar galima miegoti. Kalboms pakaks pirmosios Kalėdų dienos. Ir visų ateinančių metų iki kitų Kūčių nakties.