Pakerėti paskutinių giedrų ir šiltų dienų bei geltonų lapų mirgėjimo, mes vis dar gyvename švelniojo rudens nuotaikomis. Atrodo, kad gamta net ir po ilgo lietingo periodo nieko nekeitė savo dienotvarkėje, todėl ką tik skraidė laumžirgiai ir drugiai, tyliai griežė paskutinis žiogas. Jie ir dabar dar neatsisveikino su aktyviuoju rudeniu; jeigu iki lapkričio pradžios dar išauštų giedra saulėta popietė (būtent – popietė, nes tada užuovėjoje būna jaukiausia), visa tai būtų galima pamatyti ir išgirsti. Po to greitai stos vėsesni orai, dažniau vyraus šalnos ir kris šlapdriba. Štai tada žiemoti likę paukščiai skris tikrinti lesyklos. Ir ne tik jos.
Dar tebesitęsiant rudeninei paukščių migracijai dalis jų kažkodėl nepakluso šiai traukai. Jie liks su mumis iki pavasario, sukurs savotiškas sėslias „bendrijas“, kuriose bus bent keleto rūšių sparnuočiai: didžiosios, mėlynosios zylės, bukučiai, geniai, kėkštai.
Prie jų dažnai pritampa dar 2-3 zylių rūšys, žaliukės, alksninukai, juodagalvės sniegenos, žvirbliai ir karklažvirbliai, net kuosos ir šarkos. Šios sankaupos centru tampa lesykla, kurios bene svarbiausias vaidmuo – jaukinti paukščius, leisti patikėti mūsų gerumu. Juk lesykla iš tikro yra savotiškas mūsų gero sambūvio su paukščiais liudininkas.
Antra vertus, įrengdami lesyklą ir prie savo namų kviesdami paukščius, mes su jais lyg pasirašome ištikimybės sutartį, iki pavasario keičiančią mūsų pačių dienotvarkę: koks bebūtų oras, kokia diena (tegul ir išeiginė, atostogos, liga), paukščiai visada lauks lesykloje papiltų saulėgrąžų, o mes negalėsime pasielgti kitaip, nei nustatyta mūsų įžaduose.
Žiema dar toli, tikroji globa bus reikalinga negreit. Tačiau ar gali būti įmanoma „akcijinė“ globa, ar paukščiai pasinaudos lesykla, jeigu į ją lesalas bus pilamas tik per didžiuosius šalčius ar kitomis gamtos negandos dienomis? To niekada nebus, jie turi priprasti prie lesyklos – tai nėra aklas prisirišimas, tai gali būti tik tikėjimas. Jie visada turi „žinoti“, kad ryte lesykloje bus lesalo.
Kol dar ruduo, kol gamta gali pasiūlyti iki valios gamtos meniu, įrengta lesykla yra kaip tik tokio paukščių „žinojimo“ formavimo įrankis. Tik esant lesyklai, apie namus, sodą, sodybą formuosis ta mūsų jau minėta paukščių bendrija.
Ji gyvens čia, nakvos inkiluose (tiesa, ar juos jau išvalėte?), per dieną vartys nukritusius lapus, tikrins medžių šakas ir kamienus. Kai labiau atšals ir pasnigs, lesalo jau reikės pilti daugiau. Tačiau jeigu paukščiai nežinos, kur yra lesykla ir netikės ja (mumis – taip pat), joks šaltis ir sniegas neprivers jų skristi pas mus.
Taip kartais nutinka – per Kalėdas sugalvoję iškelti lesyklas „nusivilia“ paukščiais, nes jie neplūsta iš visų pusių, nesipeša dėl lesalo – jų paprasčiausiai nėra. Ir paaiškinimo tam ieškoti nereikia, nes jie tuo metu laikosi ten, kur juos priėmė, su jais ištikimybės sutartį „pasirašė“ dar rudenį.
Matyt, lesyklą įrengti reikėtų jau dabar. Kaskart į ją reikia papilti tik mažą saujelę saulėgrąžų ar kito lesalo – kad paukščiai surastų, kad patikėtų. O kada nors visa ši sukviesta sparnuota bendruomenė taps neatskiriamais mūsų aplinkos nariais.
