Iš tikro, visi šie minėti gyviai stojus šilumai tapo labai aktyvūs. Tiesa, erkių nei pagausėjo, nei sumažėjo, jų vystymasis paremtas kitais principais, šių voragyvių (erkės – ne vabzdžiai) metamorfozė paprastesnė, susideda iš mažesnio stadijų skaičiaus. Tačiau erkės auga ir dauginasi palyginti lėtai.
Kas kita dvisparniai. Kraujasiurbiai uodai, skraidantys jau nuo balandžio, po pernykštės sausros nebuvo gausūs, nors daugelio jiems pranašautos problemos (žuvo per sausrą, kiaušinėliai dumble sudžiūvo...) nepasitvirtino.
Dabar jau galime „džiaugtis“ antrąja šio pavasario uodų karta. Iki vėlyvo rudens pasikeis dar bent 3-4 kartos ir jų išlikimo sėkmę lems drėgmė.
Taigi – pakankama šio pavasario drėgmė uodams buvo labai palanki, peržiemojusios patelės labai greitai pasimaitino ir sudėjo kiaušinėlius, kurie tokioje kaitroje beregint virto lervutėmis. Dabar jau galime „džiaugtis“ antrąja šio pavasario uodų karta. Iki vėlyvo rudens pasikeis dar bent 3-4 kartos ir jų išlikimo sėkmę lems drėgmė.
Šiaip ar taip, keliaujantys į miškus ar prie miško turintys sodybas privalo žinoti, kuo jiems gręsia „susitikimai“ su uodais. Vis mažiau žmonių, kuriems uodų įdūrimas (kaip tik taip uodų patelės siurbia kraują – pradurdamos odą) poveikio nedaro; daugeliui paprastas uodo „dilgtelėjimas“ yra ne tik skausmingas, bet ir turi nemažai liekamųjų reiškinių, alerginių reakcijų, jiems pakyla temperatūra, karščiuojama.
Visiems žinoma, kad uodai zyzia. Tačiau ar jūs matėte, kad zyztų nutūpęs uodas? Uodai neturi balso aparato, zyzimo garsą sukelia jų sparnai.
Ore girdimas dvisparnių vabzdžių gausmas pamaryje, prie upių, ežerų dabar daug kam kelia siaubą: pradedama mojuoti šakomis, purkšti priešuodinius preparatus. To, pasirodo, visai nereikia, nes ore skambantis milijonų (o gal – milijardų) smulkių vabzdžių sparnų gausmas yra tik mūsų nežinojimo išbandymas; iš tikro taip skraido ir dūzgia uodai trūkliai, dar vadinami chironomidais. Jų pilna visur – ore, ant žemės, lapų, namų sienų. Jie primena vienos rūšies dominavimą, kai kitoms tiesiog nelieka vietos.
Visiems žinoma, kad uodai zyzia. Tačiau ar jūs matėte, kad zyztų nutūpęs uodas? Uodai neturi balso aparato, zyzimo garsą sukelia jų sparnai.
Tačiau šalin tokias mintis! Šis vabzdelis yra pats nekalčiausias padarėlis. Visų pirma, suaugę uodai trūkliai nesimaitina, todėl jiems nei iš mūsų, nei iš kitų aplinkos objektų nieko nereikia – tik šilumos, galimybės ore šokti savo šokius ir poruotis. Jie gyvena tik keletą dienų, patelės į vandenį sudeda kiaušinėlius, iš kurių dumble išsivystys daugybė mažų lervučių. Kitąmet jos virs lėliukėmis ir pagaliau – skraidančiais, ore šokančiais uodais.
Paklausite – o kodėl jų tiek daug? Ko gero, jokia kita vabzdžių rūšis neskraido tokiais debesimis. Kokia yra šios rūšies ar rūšių grupės išgyvenimo strategija?
Gamtoje vyrauja paprastas dėsnis: mažai palikuonių turi tie, kas gali juos apginti ir išsaugoti. Kas jų nesaugo ar visai jais nesirūpina, privalo į pasaulį paleisti tūkstančius kartų daugiau palikuonių, nei jų reikia giminei pratęsti ir rūšies populiacijai palaikyti.
Kaip minėjome, uodai trūkliai nesimaitina. Tačiau jais minta daug kas – vabzdžiai, šikšnosparniai ir paukščiai. Prie Kuršių marių trūklių skraidymo metu jais savo jauniklius maitina varnėnai, kregždės, ore gaudo kirai ir žuvėdros. Nuo paviršių uodus laižo net lapės – jų „pluta“ būna labai apčiuopiama.
Šalnos, lietūs, vėjai skraidantiems uodams trūkliams gali padaryti labai daug žalos. Ne geriau dumble besivystančioms raudonoms lervutėms, kuriomis visus metus maitinasi žuvys. Žvejai uodo trūklio lervutes taip pat gerai pažįsta, žvejodami naudoja jas masalui.
Yra dar viena gyvūnų grupė, kuriai uodų trūklių skraidymas yra atgaiva – tai vorai. Visą vasarą pamario pastatų sienos apraizgomos voratinkliais, o vorai čia yra kaip niekur stambūs ir labai energingi. Kur dar, jei ne čia jiems gyventi yra gera? Ir visa tai – mažų, visai nepavojingų uodų trūklių sąskaita.
