Selemonas Paltanavičius: kad tik neateitų giedra

Jis man labai patinka ir patiktų dar labiau, jei ne paikas žmonių elgesys – kiekvieną pavasarį deginti pavasario šilumos ir saulės išdžiovintą pernykštę žolę. Žinoma, tiems, kas pernai netvarkė savo aplinkos, nenuganė ar nenušienavo žolės, dabar pievų gaisras atrodo „apsivalymas“.

Tačiau slėpdami savo apsileidimą, jie padaro kur kas didesnę žalą. Apie ją – šiek tiek vėliau. Dabar apie pačius žolės gaisrus. Visi jie sukeliami žmonių. Ir nors tą daryti griežtai draudžiama, už tokią veiklą skiriamos baudos, tačiau kai kuriuose regionuose, ypač Rytų Lietuvoje, gaisrai rūksta, išdega labai dideli pievų, dirvonų plotai. Kaimas visada žino savo didvyrius ir niekadėjus. Jis tikrai žino, kas padegė, kas degino. Keista, kad žino, bet nieko nesako, nieko nedaro. Gal tai baimė, o gal – savotiškas pritarimas tokiems veiksmams? Kaip atrodo jums?

Ką pievų gaisrai duoda gero? Padegėjai paskleidžia „žinią“, kad taip patręšiamos pievos. Ar tikrai? Aplinkos terpę keičiantys pelenai gali mažinti rūgštingumą. Tik tiek. Tačiau jų būna per mažai, be to – tokį ankstyvą metą jie nevaidina jokio vaidmens, nes augalų vegetacija neprasidėjusi, išdegintose vietose ji prasidės dar po mėnesio ar vėliau. Daugiau jokių gerų požymių ar naudos tame įžvelgti neįmanoma. O štai žalos...

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Pievoje – dirvinio vieversio namai

Kasmet nuo žolės (pievų) gaisrų supleška iki 10 sodybų, žūsta žmonės. Tačiau didžiausia žala padaroma aplinkai. Visų pirma, teršiamas oras, kai kada visą mėnesį rūkstantys gaisrai į orą išmeta daugiau kietųjų dalelių, nei mūsų miestai.

Dar didesnė žala daroma gyvajai gamtai. Šiemet labai anksti gimė pilkųjų kiškių jaunikliai, jie slapstosi pernykštės žolės kupstuose. Ten bus ir kovo gale atsibusiantys ežiai, ten šokuos į neršto vietas keliaujančios varlės. Šiemet kovo vidury tarp sausos žolės dėtis pradėjo didžiosios antys, lizdus jau suka pempės, dirviniai vieversiai. O kur visi pievose esantys bestuburiai (vabzdžiai, voragyviai ir kiti), kurių kiekviename kvadratiniame metre yra bent keletas šimtų. Kur pačiam paviršiniame dirvos sluoksnyje gyvenantys smulkūs bestuburiai – dirvodarininkai, kurie per gaisrą žūsta nuo karščio. Sykiu sudega ir rudenį pabertos augalų sėklos, šį pavasarį pasirodę augalų daigai.

Pievų gaisrai po savęs palieka ekologinę dykumą. Apsaugoti gamtą nuo to galime tik mes visi. Nesitaikstykime su padegėjais, neleiskime jiems meluoti apie gaisrų naudą; blogis niekada nesukuria gėrio!

Rūkstantis padangė – visų mūsų gėda. Pabandykime gyventi be jos. Išsaugokime švarų orą ir tuos augalus bei gyvūnus, kurių reikia gamtai ir be kurių ji bus dar labiau nuskurdusi.