Tiesa, šiemet pirmąją kovo dekadą baigiame sveikindami sugrįžusius daugiau kaip 10 rūšių paukščius. Sąlygos jiems parskristi yra tinkamos: daug kur net miškuose neliko sniego, paprasta surasti lesalą. Tačiau kokius lesalus besiūlytų gamta, nemažai pas mus žiemojusių paukščių dar skrenda į lesyklas.
Ar jiems to reikia gyvybiškai? Ar tai yra tik prisirišimas, peržiem susiformavęs įprotis? O kada reikia baigti lesinti paukščius? Tokių klausimų dabar sulaukiame labai dažnai, atrodo, kad daug kam svarbu žinoti atsakymus į juos.
Iš tikro, lesyklos savo misiją jau atliko. Nors nuo vasario vidurio kai kurie paukščiai (juodagalvės sniegenos, žaliukės) jose lankėsi ypač aktyviai, tačiau tokį jų elgesį galima vadinti įpročiu; natūralaus lesalo šie paukščiai turi į valias. Nuo lesyklų jau „atšalo“ zylės, kėkštai, geniai, bukučiai.
Paukščių ir mūsų neturėtų gąsdinti šviežiai iškritęs sniegelis, kurio dar galima tikėtis. Jei jis laikytųsi ilgėliau, lesinimą galima atnaujinti. O jam nutraukti yra 2 būdai: staigus ir lengvas arba „minkštasis“. Taigi, galima paprastai nukabinti lesyklą ir ją padėti sandėlin iki kitos žiemos, galima palengva mažinti lesalo dienos normas ir leisti paukščiams patiems apsispręsti. Suprantu, kad daugelis paukščių bičiulių pritars antrajam būdui. Balandžio vidury lesyklas būtina nuimti.
Tiesa, kai kas norėtų paukščius lesinti visą vasarą, nemažai tą ir daro. To daryti nerekomenduočiau pačių paukščių labui – jiems tikrai negresia badas, o mūsų siūlomas lengvo lesalo trupinys tik gadina paukščių elgseną, formuoja nebūdingus įpročius ir žaloja sveikatą.