Mes be reikalo tuo stebėjomės, nes gamta gali gyvuoti tik taip, o kiekvienas atvėsimas yra tikrai ne bausmė, o skubančiųjų suturėjimas, apsaugojimas nuo bėdų. Kokios jos gali būti? Visų pirma, ilgai trunkanti šiluma skatina nežabotą augalų vešėjimą, tįsimą, tokie jų stiebai, nors ir aukšti, tačiau be galo lengvai pažeidžiami vėjo, gali linkti net nuo stiprios rasos ar vangaus lietaus. Taigi vėsa sustabdo skubų augimą ir leidžia augalams sutvirtėti, sustiprėti.
Per greitas augimas lemia kitus aktyvumo ženklus – didėjančius ir per sunkius lapus, žiedus. Visa tai tampa našta, kuri pačiam augalui gali būti nepakeliama.
Tačiau yra dar didesnis augalų skubėjimo pavojus nei mechaninis jų pažeidimas. Tai – grėsmė peržydėti tada, kai žiedus turintys apdulkinti vabzdžiai dar nepasirodė.
Taigi, jei šiluma per greitai išskleis žiedus, didelė jų dalis liks neapdulkinta ir neužmegs nei vaisių, nei sėklų. Žinoma, tokia pati nesuderinto laiko keliama grėsmė pavojinga ir patiems vabzdžiams – juk jie neras savo įprasto maisto. Ir ne tik nektaro ar žiedadulkių, nes daugelio vabzdžių (ypač drugių) palikuonys maitinasi šviežiais lapais, jiems maisto reikia labai daug. Ne tos „stadijos“ maistas, jau gerokai sutvirtėjusi lapų ląsteliena, yra gal ir tinkama, tačiau ne tokia gera, kokia turėtų būti.
Gegužės pradžioje pats įdomiausias mums – uodų pasirodymas. Nesakome, kad visi jo laukiame, tačiau net pirmųjų uodų nepastebėti ir nepajausti neįmanoma. Jie labai „lipšnūs“, skrenda prie mūsų, dūzgia aplink. Kuriuo savo balso organu uodas išgauna zyzimą?
Palauk, bet tai – ne balsas, o garsas, ir jis išgaunamas sparnais, kurie plasnoja šimtus kartų per sekundę. Matėte – nusileidęs uodas tampa „begarsis“, jo negirdime. O kad nejaustume jo straubliuko dūrio, jis naudoja su liaukomis išskiriamas raminamąsias medžiagas. Tiesa, po kiek laiko nuo jų ima niežėti, o kai kam netgi prasideda alerginės reakcijos. Aš tokio dalyko nežinau, man uodai gali badytis, kiek tinkami, visada sakau, kad ir jie turi teisę gyventi.
O dabar sugrįžkime prie paukščių... Mane visada žavi lietuviški paukščių vardai, nes jie sudaryti taip, kad pasako viską apie paukštį, jo biologiją. Mums tikrai nekyla klausimų, kuo maitinasi pelėda, žuvėdra, musinukė...
Ir tikrai, nieko neklausime, kodėl gražiai ir išradingai giedantį paukštį pavadinome devynbalse, o lizdelį su stogeliu statantį paukščiuką – pečialinda. Tokie patys ir pelėsakaliai.
Pelėsakalis – sakalas, gaudantis peles. Gal ir nelabai čia sakališka, bet tas paukštis yra nedidelis, gyvena ten, kur atviri laukai ir kur galima medžioti pelėnus ar peles. Kažkodėl ir kitus mūsų sakaliukus pavadino pagal jų medžiojamą grobį: štai jums skėtsakalis, štai – startsakalis.
Tačiau šiandien kalbėsime apie pelėsakalį – rūšį, kuri įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kažkada, net aš tą prisimenu, jis buvo daug įprastenis. Paskui stipriai nyko. O šiandien jų populiacija gausėja.
Čia gera naujiena, tokiomis dalintis su visais yra smagu. Kas įvyko mūsų aplinkoje, kad pelėsakalių ėmė gausėti? Gal jie rado naują maisto šaltinį? Ne, tikrai jie nieko nepakeitė savo biologijoje. Tačiau jais ėmė rūpintis ornitologai, ir štai – rezultatas.
Taigi, ką daryti gamtoje, kaip jai padėti? Mes suprantame, kad nėra vieno atsakymo, kaip ir negali būti vaisto, gydančio visas ligas. O tai, ką dažnai reikia taisyti gamtoje, yra net sudėtingiau už gydymą.
Jei tai būtų paprasta, surastume lėšų, imtume ir padarytume taip, kad neliktų nė vienos nuskriaustos rūšies, nė vieno be priežiūros palikto gyvūno. Dabar žinome – atkurti populiacijas ir gyvūnus sugrąžinti į buvusias buveines kainuoja daugybę kartų brangiau, nei buvo skirta lėšų viską naikinant. Beje, ir laiko tam reikia nepalyginti daugiau.
Bet mes turime patarimų, kurie niekada nevėluoja. Jie labai naudingi, jie reikalingi. Štai žinome, kad kai kam reikia rykščių.
Pala pala, bet tai – nepedagogiška! Juk mes neturime teisės nieko bausti ir net skatinti tą daryti...
O mes nei baudžiame, nei skatiname. Aš tik noriu priminti, kad ūkininkai, traktorininkai ir visi dirbti laukų važiuotų pasiruošę rykštes. Ras, pastebės pempės lizdą – tegul jį paženklina, kad ir po to galėtų prasukti pro šalį, aplenkti.
Iš tikro, yra tokia bėda. Ir šiemet jau ne vienoje dešimtyje vietų šviežiai kultivuotuose laukuose mačiau pempių, kurių lizdus ką tik sunaikino technika. Gali būti, kad po keleto dienų pempės sudės naujus kiaušinius, o čia pravažiuos sėjamoji, po to – dar koks nors agregatas...
Štai kiek lizdų būtų išsaugojusios rykštės. O tam reikia visai nedaug – tik gero noro...
Keliaudamas per Lietuvą kraipai galvą ir nesupranti, kodėl žmonėms patinka platūs, beribiai monokultūrų laukai. Taip buvo sovietinėje santvarkoje, bet tada buvo pavyzdys – Kazachstano plėšiniai. Šiandien mums to nereikia...
Taip, mes ne kartą kalbėjome apie tai ir žinome, kad žmonės niekaip negali surišti esminių dalykų ir suprasti, kad laukų želdinių juostos gerokai padidintų derlingumą, sulaikytų drėgmę, apsaugotų derlingąjį paviršinį dirvos sluoksnį nuo vėjo erozijos – pustymo. Tokios želdinių juostos sukurtų jei ne gamtinį, tai bent jo detales išsaugantį kraštovaizdį. Kodėl jų nėra iki šiol arba kodėl jos tokios retos, nežinia...
Nemanau, kad tam trūksta lėšų ar žinojimo. Visi žino ir supranta, kad tai leidžiama teisiškai. Tačiau aš pagalvojau apie vieną svarbią detalę: nemažai mūsų ūkininkų yra medžiotojai, o jie tikrai puikiai žino ir suvokia, kokios svarbios yra šios juostos. Juk jose gimsta ir būna saugūs stirniukai, kiškiukai, čia saugiai peri kurapkos ir kiti paukščiai.
O vabzdžių gausa ir įvairovė želdinių dėl juostų padidėja daugybę kartų. Ne paslaptis – daugelis šių vabzdžių yra augalų apdulkintojai, ūkiui žalingų vabzdžių naikintojai.
Čia tikrai visada giedos ir perės geltonosios startos, devynbalsės. Na, ką jau ten skaičiuoti – jų tikrai perėtų daug... Perėtų, jei tik turėtų kur... Kol kas – neturi, ir viskas yra mūsų rankose ir galvose. Išeitis žinoma, trūksta tik mūsų apsisprendimo.
Dabar pasižvalgykime po savo sodus ir daržus. Atrodo, kad net nereikia nieko kviesti, ir taip visi pluša, sėja, ruošia dirvas. Tačiau be mūsų čia darbuojasi dar daug kas. Štai kurmiai sugrįžo iš savo giliųjų požemių ir dabar padeda mums naikinti grambuolių lervas.
Grambuoliai žemėje vystosi 4–5 metus, jų yra gausu ir juos naikinti mums nelengva. Tačiau kurmiai varto daigus, iškiloja žemę. Tiesa, ieškodami grambuolių lervų ir sliekų, jie pridaro neplanuotos žalos. O mes linkę matyti ir suprasti tik ją.
Kurmis negali apsiginti pats. Pabandykime paieškoti argumentų, kas padėtų apginti šį paprastą žemdirbį. Be jo vykdomos grambuolių gausos reguliacijos ne paskutinėje vietoje dirvos aeracija.
Be to, kurmių urvai yra naudojami tų gyvūnų, kurie patys tokių statinių įsiruošti negali. Tai kirstukai, žebenkštys. Šie žvėreliai pakankamai reti, juos mūsų aplinkoje, jums to net nežinant, aktyviai saugo kurmiai.
Kregždutės jau nardo ir pradeda lipdyti savo lizdus. Oras pilnas vabzdžių. Jau ir pirmieji čiurliai pasirodė. Žemė šyla, nugrumėjus griaustiniams, sako, jau galima vaikščioti basiems
Tokia šilta dirva labai patinka daugeliui bestuburių dirvodarininkų, ypač sliekų. Taip pat kurkliams. Dar negirdėti jų giesmių, bet netrukus jos jau skambės.
Paklausite, ar nejuokauju? Kurklys – tas visų nemėgstamas daržo kenkėjas. Ar tik ir jo mes nesiruošiame ginti?
Ne, tikrai ne! Beje, atrodo, kad ir jis pats tą puikiai sugeba, išvengia žmonių kuriamų preparatų ir visokių žabangų. Jei dirva ar sodas yra netoli upelio ar šlapios, drėgnos pievos, kurklių galima tikėtis visada.
Na taip, šis keistas vabzdys neblogai skraido, todėl gali patekti ir į tolį esantį daržą. O giesmės...
Vakare, ypač po lietaus ar pažeme pasklidus rūkui, aukštas kurklio kurkimas girdimas iš toli. Prisipažinsiu, jo trelės labai melodingos. Na, bet jas atpažįstančiam, mielų sąsajų su šiuo muzikantu nekyla.
