Taigi esame ypatingame laike, metų lūžio taške, netgi jau kitapus jo. Trečiadienį buvo didžiosios žiemos saulėgrįža, tiesa, astronominė. Mus visada labiau žavi regimasis jos rezultatas – šviesa ir dar... kalendorius su jame surašytais skaičiukais. Gamta yra tikslesnė už mūsų kalendorius, tad mums pakaks žinoti, kad naujieji jos metai jau prasidėjo, o kalendorius apie juos praneš Kūčių dieną, nes tada pagal jį jau gims pirmoji naujos šviesos minutė.
Gražus ir prasmingas šventinis laikas. Kūčios, Kalėdos yra didžiausios metų šventės, lyg viena neįkainojama dovana. Ne, ne ta, dedama po eglute.
Pačios vertingiausios dovanos nepaimamos ranka, pinigais neįvertinamos. Gera nuotaika, džiaugsmas, galimybė pabūti drauge – tai ir yra didžiosios vertybės.
Pačios vertingiausios dovanos nepaimamos ranka, pinigais neįvertinamos. Gera nuotaika, džiaugsmas, galimybė pabūti drauge – tai ir yra didžiosios vertybės. Mišku kvepianti, žaisliukais spindinti eglė yra to buvimo centras, kvietėja ir norų išpildytoja.
Daug kas ir vėl suabejojo žiema ir savo žiniomis. Visai neseniai buvo pasirodžiusių linksmų ir neatsakingų „prognozių“, kad per Kalėdas užgrius 20 laipsnių šaltis, o gal dar didesnis. Nežinia, iš kur imamos tokios žinios. To daryti neuždrausta, bet garsinti ir platinti su realybe nieko bendra neturinčius paistalus yra negražu. Tikiuosi, kad mano šalies žmonės yra protingi ir nė vienas tuo nepatikėjo. Dabar turime tai, ką ir žadėjo gamta, ką sakėme prieš mėnesį: Kalėdos ir šiemet nebus tikroji žiemos šventė.
Mums labai svarbu žinoti, ar kada nors dar pamatysime žiemą. Į tokį klausimą aš mėgstu atsakyti taip pat klausimu: „O kam jums reikia tai žinoti?“ Jei tik šiaip, atsakymas yra vienoks. Jei turite kokių nors svarbių planų – tada kas kita. Šiandien tikrai nieko nespėsime, tik paguosime – šiek tiek žiemiškesnių orų laukite po Naujųjų metų.
Sniegas, kurio buvo ne visur, bent jau ne visur vienodai gausiai, neišgąsdino gyvūnų. Stebėtojai mato ne tik didelius gulbių giesmininkių pulkus, pasklidusius tvenkiniuose ir laukuose, bet ir didžiuosius baltuosius garnius, daug strazdų. Kuršių nerijoje iki šiol stebimos pilkosios pečialindos – mažučiai giesmininkai, kurie tokiu metu turėtų būti kur nors prie Viduržemio jūros ar Afrikoje.
Galėtume sakyti – paukščiai kažką žino, todėl neskrenda. Vargu... Tas žinojimas gamtoje yra kitoks, šie paukščiai taip pat buvo prigauti gražaus rudens, gausaus lesalo. Jei stos žiema, jie gali nespėti pasitraukti.
Taigi po dienos – Kūčios, Kalėdos. Vėl grįžta šviesa, kuriai ilgai teks kopti į aukštį. Mūsų laukia ramybė, malonus šventinis šurmulys. Nebandykime jam atsispirti, švęskime, nes tą mums visų pirma skiria gamta. O mes patys prieš šventės galime prisidėti.
