Gamtoje tėvų ir vaikų santykis, vaikai kaip potencialus altruistiškos globos ir pasiaukojimo objektas nėra tolygūs. Vieni, kaip daugelis bestuburių ir žemesniųjų stuburinių (taigi – žuvys, varliagyviai ir ropliai), mūsų įsivaizduojamo santykio su vaikais neturi ir jų nei gina, nei globoja. Jais pasirūpino gamta, viską sukūrusi teisingai ir juos paruošusi ankstyvam savarankiškam gyvenimui. Tačiau paukščių ir žvėrių pasaulyje jaunikliai yra labai priklausomi nuo tėvų, kurie jiems skiria ne tik šilumą ir maistą, bet ir švelnumą.
Ar tokioje darnioje visumoje dar reikia kokio nors gynimo? Ko gero – reikia. Tik mes turime susitarti, kas tai yra. Kaip žinome, gamtoje egzistuojanti ekologinė piramidė ir mitybos grandinė lemia paprastus ir aiškius santykius: visi kažką lesa, ėda, ir jų maistas nebūtinai yra tik vegetariškas. Todėl sunku būtų kalbėti apie graužikų apsaugą nuo jais mintančių pelėdų ar stirnų – nuo lūšių bei vilkų. Tokie santykiai buvo visada ir kol į juos neįsibrovė žmogus, visi mitybinės grandinės veikėjai gyveno ekologinėje darnoje. Šiandien apie tokius „švarius“ gyvūnų tarpusavio santykius kalbėti nelengva. Ir tą lemia ne jautrumas, leidžiantis visa tai pastebėti. Skriaudžiamų laukinių gyvūnų yra visada, o mes stengiamės jiems padėti.
Prieš porą dienų teko atsakyti į klausimą: kaip elgtis su lapiuku, kuris pateko avarijon ir liko be vienos užpakalinės kojos? Žmonės jį priglobė, chirurgas sutvarkė žaizdas. Tačiau žvėriukas visam gyvenimui liks trikojis. Užpakalinė koja jam svarbi gyvybiškai, tad net užaugęs į gamtą toks luošys grįžti negalės. Vadinasi, turės rastis jautrūs žmonės, kurie globos jį ilgus metus. O kaip gamtoje, be žmogaus globos galėtų išgyventi sparną praradusi gulbė, vienakojis gandras? Kaip – kiti žmonių suluošinti gyvūnai? Gamtoje tokie individai paprastai tampa kažkieno grobiu. Mes dalį (tiesa, labai nedidelę) jų priglaudžiame ir taip bandome kompensuoti mūsų pačių padarytas skriaudas. Ideali šio veiksmo baigtis – išgijęs ir laisvėn sugrįžęs paukštis ar žvėris. O tie, kuriuos globosime mes, gamtai yra prarasti, nes jie patys neves, neperės vaikų.
Tačiau ne visiems gamtos vaikams reikia mūsų atjautos, kartais ji gali būti žalinga ir net kenkianti. Tai gali įvykti kasdien, ypač dabar, kai randamus stirniukus ir kitų žvėrių jauniklius žmonės tempia į namus, o paimtus paukščiukus bando šerti kruopomis. Tai – baisūs nusikaltimai gamtai ir gamtos vaikams. Gal galima nors šiemet to išvengti, apginti gamtos vaikus... nuo mūsų. Pabandykime tą daryti kartu.
