Girios paukštis kurtinys, šiandien išlikęs tik kai kuriuose miškuose, vasarą lesa švelnius augalų daugius, lapelius, jauniklius lesina vabzdžiais (ypač skruzdėlių lėliukių kokonais), tačiau visą žiemą minta tik pušų spygliais. Sunku įsivaizduoti, kad didelis paukštis (patinas sveria iki 5 kilogramų) iš spyglių gauna viską savo organizmui išlaikyti ir visoms gyvybinėms funkcijoms užtikrinti – šiaip ar taip, žiemos gale prasideda kurtinių tuoktuvės, o joms reikia daug jėgų bei energijos.
Daug žiemojančių paukščių maitinasi augalų sėklomis, nes surasti pakankamą vabzdžių kiekį nėra galimybių. Uosių, alksnių, klevų sėklos, šermukšniai, gudobelės ir putinai bei daugelio medžių pumpurai – štai ir visas jų racionas. Tačiau ar bandėte pakramtyti šias sėklas? Jei ne, pabandykite.
Daugelio jų skonis mums – neįveikiamas: juodalksnio aitrumas, uosio sėklų kartėsis, šermukšnio ar putino sulčių rūgštis atrodo tinka bet kam, bet ne maistui. Tačiau paukščiai lesa juos kiekvieną dieną. Ar tai jiems nekenkia?
Neseniai Juodkrantėje stebėjau svečių iš tolimos šiaurės čimčiakų pulką: raudongūžiai ir raudonkepuriai paukščiukai kartu su žalsvais alksninukais čiauškėjo prie marių augančiuose juodalksniuose ir aižė gausius šių metų derliaus alksnių kankorėžiukus. Mažos sėklytės turi daug energinių savybių, tačiau jos ir labai karčios. Jei netikite, paragaukite jų arba palaižykite šviežiai nužievintą alksnio šakelę. Prieš tą darydami pasiruoškite vandens ar ko nors skanaus, nes alksnio kartumas bus tikrai įspūdingas.
Panašus yra ir uosis – lapams nukritus pamatome, kad ant jo šakų kybo kekės sėklų. Gana stambios, su lukštu. Jos labai patinka juodagalvėms sniegenoms – savo trumpai snapais jos lengvai išlukštena sėklas ir pasimaitina. Tačiau jūs paklausite – o kaip ten su kartėsiu? Ką naudoja paukščiai šiam „skoniui“ slopinti?
Iš tikro, paukščiai tą daro. Kurtinys žiemą lesa sniegą, jam stangrius spyglius malti, smulkinti padeda skilvyje esantys akmenukai, kurių paukštis prilesė dar iš rudens. Sniegenos dažnai leidžiasi ant žemės, prie balučių, o žiemą – ant takelio ir lesa sniegą. Miestuose toks jų įprotis gali būti pavojingas ne dėl karčiųjų sėklų, o dėl netikusios žmonių veiklos: barstydami takus įvairiais druskų mišiniais (o ne nukasdami, nušluodami sniegą), juos „sulesiname“ ir paukščiams. Kiekvieną žiemą taip žūsta daug sniegenų.
O čimčiakai ir alksninukai, tikrieji juodalksnių kankorėžių lukštentojai, kas keletą minučių leidžiasi žemėn, prie balučių. Juodkrantėje juos stebėjau vis purpsinčius prie marių: čia nutūpę ant akmenų, jie gėrė, malšino kartaus maisto skonį, o po to vėl skrido lesti alksnių. Tiesiog, gamta jiems paruošė tik šį lesalą.
