Visi žinome, kad bitės yra neprilygstamos darbštuolės, ir dažnai savo pažįstamus rūpestingus žmones prilyginame joms. Taip yra iš tikro – bitė (beje, naminis vabzdys) yra visada užimta. Vasarą jos gyvenimas trumpas, apie 25-30 dienų, per tiek laiko bitutė dirbdama „sudyla“ ir iškeliauja nebūtin. Tačiau jeigu gamtoje norėtume surasti tikrą darbštuolį, juo tektų pasirinkti ne bitę, kuri žiemą rūpinasi tik savimi ir dūzgia ant medaus pilno korio, bet... kurmį. Štai kas dirba dieną ir naktį, vasarą ir žiemą!
Pabandykite įsivaizduoti šio vabzdžiaėdžių būrio žvėrelio gyvenimą. Jo anatomija kaip ir visų, net kaklo slanksteliai 7 (kaip dramblio, briedžio ar žirafos), tačiau dėl gyvenimo būdo pakito priekinės ir užpakalinės kojos, akys beveik prarado regėjimo funkciją, ausys taip pat slepiasi kažkur kailio tankmėje. Jo kūnas aptakus, priekyje nusmailėjęs, snukutis šiek tiek primena kiaulės šnipą. Jis – labai stiprus, raumeningas, tačiau pačios tvirčiausios – priekinės letenos: trumpos, plačios, su labai aštriais nagais. Jomis kurmis ardo, drasko dirvą – labai greitai gali įsikasti žemėn, o naują urvelį puresniame sluoksnyje išrausia akimirksniu. Užpakalinės kojos mažos, tinkamos tik pasispirti į priekį. Uodega trumputė, kaip sakoma – pats kurmis jos niekada taip ir nepamato...
Pats svarbiausias kurmio „įrankis“ – jo nosis; uoslės pagalba kurmis suranda maistą, saugosi nuo pavojų. Beje, jis labai neblogai girdi ir jaučia žemės virpesius, tad žmogaus žingsniai tikrai nelieka neišgirsti. Gali būti, kad jis pajaučia net sėlinančią lapę ar katę. Tik suopis, plastelėjęs iš oro, gali likti neišgirstas.
Kaip jis išgyvena, būdamas toks, sakytum, bejėgis? O jo mitybos būdas – ėsti tik gyvus bestuburius, jam turėtų kelti dar daugiau problemų. Taigi, kaip jis gyvena?
Kurmis gyvena visą laiką dirbdamas. Kadangi vėsiame požemyje jam reikia labai daug maisto, žvėriukas juda ir juda. Tiesa, nauji urveliai kasami ne taip dažnai, kur kas svarbiau kasdien nukeliauti bent 1 kilometrą jau esamais urvais, juos valyti ir rinkti į juos patekusius sliekus, lervas, vabalus. Tačiau taip gyvenama ne visada.
Kurmio pasaulyje yra du metų laikai – vasara ir žiema. Vasaros periodu laikomas metas, kai jo urveliai neįšalusioje žemėje yra pačiame paviršiuje. Išverstos žemės kauburiai – kurmiarausiai – tokiu metu būna nedideli, jų paprastai būna daug, tiesiog – vienas prie kito. Ypač kurmiams patinka naujai paruoštos vejos, į kurias mes suvežame daug trąšaus dirvožemio. Čia visada būna begalės sliekų, jo svarbiausio maisto. Mums toks kurmių aktyvumas nelabai patinka, esame sugalvoję daugybę būdų jiems gaudyti, naikinti. Tą žmonės daro šimtus metų, per tą laiką sugebėjo išnaikinti ne vieną gyvūnų rūšį. Tačiau kurmiai apie tai, sakytum, net nenutuokia.
Kai gamta pradeda ruoštis žiemai ir žemės paviršius sušąla, kurmiai persikelia į giliai, bent 50-80 centimetrų gylyje, esančius urvelius. Žiemą jų kurmiarausiai iškyla retai, toli vienas nuo kito, į juos žemės išstumiamos iš giliai, tad reikia daug energijos ir triūso.
Beje, kažkur giliai yra ir kurmių lizdas, kuriame gimsta 4-5 jaunikliai. Apie šeimyninį šių žvėriukų gyvenimą žinome be galo mažai – bent jau Lietuvoje niekas to netyrinėjo. O kurmiai kaskart užduoda vis naujų klausimų.
Ar teko matyti Nemuno deltos žemumas pavasarį, potvynio metu? Sakytum čia niekas negali išgyvent. Kurmiai – tuo labiau. Tačiau vos vandeniui nuslūgus, žiūrėk, jau kyla nauji kurmiarausiai. Kur kurmiai buvo visą šį laiką? Ne mažiau keistas dalykas – Čepkelių raisto vidury esančios smėlio kalvos (vadinamos „salos“), kuriose geltonuoja kurmiarausiai. Nuo pakraščio iki šių salų per pelkę yra keletas kilometrų. Kaip kurmiai ten nukeliavo?
Kurmiai juda kruta visada. Nežinau, ar kas nors jau pasiruošęs savo pažįstamą darbštuolį pavadinti jo vardu. Gal ne... ir kaltas ne žvėrelis, bet mes patys. Gal ir gerai, kad kurmis apie tai nieko nežino.