Vis dėlto dalis viso to bus pamiršta iki kito pavasario – taip gyvena anksčiausiai žydintys augalai, kurie jau barsto sėklas, taip gyvena ir kai kurie ankstyvieji vabzdžiai. Jų skraidymo laikas praėjo, lervutės ar vikšreliai nesimaitina, nes nebeliko jiems „priklausančių“ augalų. Ramybės būsenoje jie bus iki kito pavasario, o tada pakils sparnuoti, lakstys ieškodami pirmųjų žiedų, dės kiaušinėlius.
Pro gelstančius pavasario augalus kyla vasaros žolynai. Ar matėte, kaip atrodo natūralios (ne sėtinės, kuriose auga dvi trys rūšys varpinių žolių) pievos – šiek tiek drėgnos, neartos ir nesėtos? Būtų gerai, kad jos būtų ganomos ir laiku šienaujamos, nes kitaip jas aprėps karklai, paplis nendrės. Šiose pievose tuoj nusvirs rausvos upinės žiognagės, suplevėsuos gaisrenos, greta jų geltonuos aitrieji vėdrynai. Dar neištįso motiejukai ir miglės, tačiau žydėti ruošiasi gyvatžolės, mėlynuoja veronikos ir neužmirštuolės. Graži ta vasara, nuo pradžios iki galo.
Sakyk, ką nori, tačiau dabar – dar šiek tiek pavasaris, dar ne visos ievos nubiro. Svaigus jų aromatas, sako, kai kam net galvas susuka. Tik ne lakštingaloms ir devynbalsėms ar pečialindoms – tik pasiklausykite, kokios melodijos sklinda iš baltomis žiedų kekėmis apkrėstų ievynų. Čia ir vabzdžių daug, tik ne visi jie renka nektarą – kai kas skraido ir medžioja.
Prieš keletą dienų ievų krūmyne stebėjau dūzgiančius širšuolus, tikrąsias širšes. Jos – tai ne tos mažutės vapsvelės! Jos zvimbia lyg lėktuvėliai ir kažką vis renka, graibo, laižo, gaudo. Ilgiau stebėjęs bandžiau suprasti, koks rūpestis tenka širšėms, peržiemojusioms motinoms, kurios turi lipdyti naują lizdą ir korius, dėti kiaušinėlius, prižiūrėti ir maitinti lervutes. O jos mėgsta „tikrą maistą“ – vabzdžius. Taigi, skrisdama namo, širšė mama neša ir statybines medžiagas, ir maistą. Net vandenį širšiukams pagirdyti.
Ką tik mums suokė juodagalvė devynbalsė, girdėjote ir sodinę devynbalsę. Nuostabūs pavasario giesmininkai. Tačiau dabar mus žadina ir pailsėti neleidžia nerimstantis gausmas. Tikrai – pats tikriausias vasariškų orų požymis – prie Kuršių marių, upių, ežerų ore šokantys uodų trūklių, arba chironomidų, debesys. Nieko apie juos nežinančiam gali kilti visokių dvejonių: tik pamanykite, o jeigu jie puls visu spiečiumi, pradės gilti ir siurbti kraują?
Būkite ramūs – šie uodai turbūt patys nekalčiausi padarai: suaugę, taigi – skraidantys, jie nesimaitina, ore šoka ir poruojasi, o paskui, į vandenį sudėję kiaušinėlius, žūsta. Dumble vystysis jų lervutės, kurios yra svarbus žuvų maisto šaltinis. Šių uodų skraido begalės. Tačiau jų nebūna per daug, nes jais minta paukščiai, šikšnosparniai, vorai. Daug jų žūsta per lietų, stiprų vėją.
Vasara mums ruošiasi padovanoti daugelio žvėrių ir paukščių jauniklių. Ką tik sugrįžo čiurliai ir raudongalvės sniegenos, paprastosios medšarkės. Atrodo, kad vasarai pasiruošta, nes tam laiko jau neliko – vasara yra čia pat!
Štai parskrido volungės, ore sušmėžavo čiurliai, o iš paukščių choro sunku išskirti atskiras giesmes. Dabar tikrai skambiausių giesmių metas, net ir išskilus jaunikliams, paukščių patinėliai randa nors valandėlę giesmei. Gyvenime negali vien dirbti – reikia mokėti dar ir džiaugtis.
Daugiausia paukščių dabar girdi tie, kas dažnai eina į girią. O kad jų būtų daugiau, turime kažką daryti ir mes. Jei manote, kad pavėlavote su inkilais, norime jus nuraminti – ne, tikrai nepavėlavote: jie gali būti keliami ir dabar. Juk nemažai paukščių perės dar kartą, galbūt – ir dar... Jiems reikės švarių, geriau – naujų inkilų, taigi tokie nameliai yra laukiami.
