Jeigu kalbėsime apie vorus, turime pasakyti, kad bent jau Lietuvoje tai menkiausiai ištirta bestuburių grupė. Keleto mokslininkų darbai ir jaunų tyrėjų bandymai nesuteikė atsakymo – kiek jų rūšių savo faunoje turime. Na, o apie jas visas, jų paplitimą, biotopus, pasiskirstymą žinome be galo mažai.
Tačiau grįžime prie jų gausos. Ar tikrai vorų tiek daug? Kas tai per gyviai? Vorai, kaip ir voragyviams priskiriamos erkės, šienpjoviai, skorpionai turi po 4 poras galūnių. Jie plėšrūs, minta gyvu maistu. Voragyviai pasižymi atsparumu – visai įprasta juos matyti bėginėjančius atlydžio metu žiemą, o nuo ankstaus pavasario jie dažni. Vorai – badavimo rekordininkai, tad net ir nepalankios sąlygos jiems nekelia nepatogumų.
Pagaliau ateina metas, kai ir vorams gyventi tampa gera – antroji pavasario pusė. Prieš keletą dienų keliaujant miškais Vilniaus apylinkėse turėjome progos įsitikinti, kiek gali būti vienos rūšies vorų: ant samanų, tarp žolių, bruknių vėjyje virpėjo jų „baldakimai“ – taip šiuos tinklus vadina vokiečių arachnologai, tiriantys vorus. Kadangi žydėjo pušys ir išdriekti tinklai buvo prikritę žiedadulkių, jie buvo gerai pastebimi. Kiekvieno tinklo gilumoje, prie mažo vamzdelio (lyg piltuvėlio) lūkuriavo po mažą juodą voriuką. Jei kas patenka ant tinklo, vorelis pajunta virpesius ir prišokęs savo grobį akies mirksniu tempia vamzdelin. Bandėm skaičiuoti – viename are (10x10 metrų) buvo nuo 10 iki 150 tokių tinklų. Tačiau tai – tik vienos rūšies tinklai! Jie baltavo ant medelių, žolių – tai jau kitų rūšių gaudyklės. Turint omenyje, kad daug rūšių iš viso nemezga tinklų, imi tikėti, kad gamtoje jų yra kur kas daugiau, nei galima įsivaizduoti.
