Po savaitės, vieni kitus lydėdami į Kalėdas, pranešime apie naujus gamtos metus. Tad būsima savaitė užbaigs gamtos metus. Jūs ir vėl turite klausti – o kaip ten atrodo gamta, ką ji sako apie šią žiemą... Jau nesakome – būsimą žiemą...
Na taip, išgyvenę šeštadalį kalendorinės žiemos, mes turime pripažinti, kad kol kas viskas joje vyksta taip, kaip mūsų ir buvo žadėta: neregėjome nei šalčių, nei tikro sniego, o tai, kas buvo, ėmė ir išnyko. Jei išnyko, vadinasi, ne žiemai skirta buvo.
Žiema dar bus, regėsime visko. O labiausiai, žinoma, ieškosime kontrastų – tokie jau mes esame, žmonės, mums reikia tik didžiausių, mažiausių, šalčiausių...
Vienu tokiu kontrastu arba labai netikėtu žiemos reiškiniu tenka vadinti žalčialunkių žydėjimą. Iš tikro – soduose ir darželiuose iki šiol žydėjo ar žydi daug kas. Tačiau kalbame apie mūsų gamtą ir tikruosius mūsų augalus. Taigi, nuodingas krūmas žalčialunkis ir vėl atsargiai pražydo.
O kodėl – atsargiai?
Todėl, kad tokiu metu jis drąsiai žydėti negali, jo laikas – pavasaris. Tačiau jau kelintą gruodį nutinka taip, kad žalčialunkiai apsigauna ir pražysta. Prieš keletą dienų radau pirmuosius žiedus – gal ne tokius gausius, kaip pernai, bet vis tiek jis žydėjo.
O! Didžioji zylė sveikinasi? Ar lesalo prašo, mums primena, kad nepamirštume lesyklą pripildyti?
Ko gero, paukščiai savo balsais tiesiogiai to nepasako, tačiau kad kažką skelbia, tiesa. O lesykla zylėms ir kitiems mūsų kiemo, sodybos sparnuočiams yra viso gyvenimo centras.
Aš tikiu, kad daugelis jau įsirengė savo namų televizorių ar prieš langą pasikabino lesyklą ir turi malonumo stebėti aplink ją verdantį gyvenimą. O kiti paskubės ir Kalėdas pasitiks kartu su paukščiais – jų ir jiems duotų įžadų nepamirš iki paties pavasario.
O dabar – tik savaitė liko iki Šventų Kalėdų – man gražiai skamba šie žodžiai. Juk tai ne paprasta šventė. O Kalėdų laukimas siejamas su dovanomis, artimųjų bendravimu ir, žinoma, eglute. Ji dabar atkeliaus į jūsų namus...
O gal jau atkeliavo?
Čia kiekvieno pasirinkimo reikalas... Tačiau kalėdinė eglutė negali būti be pačių Kalėdų. Man atrodo, kad būtų nei šis, nei tas dabar švęsti, sakykim, javapjūtės pabaigtuves arba Gandrines. Tačiau kiekvienas daro, kaip nori. Svarbu, kad eglutė būtų gerbiama, mylima, jei jau atkeliavo į mūsų namus.
Didžiąją metų tamsą kai kas vadina vilkų naktimis. Ko gero, toks pasakymas nėra labai tikslus, nes vilkams šis metas yra niekuo neišskirtinis. Jiems pats smagumas bus vėliau, per rują. O ji – dar po poros mėnesių, antroje žiemos pusėje.
Taip, kol kas vilkams – kitos šventės. Jau sumedžiota didžioji dalis šį sezoną numatyto skaičiaus, o daugelyje šalies regionų vilkų medžioklė baigta – ten skirtasis limitas išnaudotas. Prieš trejetą dienų žinojome, kad iš 60 vilkų limito sumedžioti 53.
