Tačiau ne tik žvejas, bet ir kiekvienas žuvies valgytojas žino: kvepia tik stintos! Šviežiais agurkėliais. Čia jau bėda pasirinkti: mes žinome, kad stintos maloniai kvepia, vokiečiai dėl šio aromato stintas praminė smirdžuvėmis (Stinktfisch), o olandai yra įsitikinę, kad tai iš viso nevalgoma rūšis. Tiesa, stintos taip kvepia ne visada, tik besiruošdamos nerštui - matyt, ir joms pačioms tai yra svarbu.
Stintų arba didstinčių žvejoti traukiama į Kuršių marias, kur jos atplaukia iš Baltijos ir palengva keliauja į Atmatą, Skirvytę, nes Nemuno žemupyje – jų nerštavietės.Taigi, stintos atplaukė, ledo nėra. Jau ne pirmą žiemą… Pakalbintas juodkrantiškis Eugenijus Kocys tik nusijuokė – kokios stintos? Juk marios banguoja! Atrodo, kad tokios žiemos tampa norma, ir suderinti metą, kai stintos plaukia ir kai būna ledas – neįmanomas dalykas.
Štai E.Kocys sako, kad pernai per žiemą bent 12 kartų buvęs stintauti, iš visos (čia per visas žvejybos dienas) parsinešė 16 žuvelių. Primenu – tai patyręs pamario gyventojas, žvejys. Šiemet, sausio gale banguojant marioms, žvejai verslininkai plaukia laivais, stato gaudykles – tokiam laikui tai nematytas neregėtas darbas. O ką daryti „paprastiems“ stintautojams? Žvejams mėgėjams? Galima gaudyti nuo kranto – štai netoli Klaipėdos, prie senosios ir naujosios perkėlų rikiuojasi žvejai, tarp kurių uodas snapo neįkištų. Ar jiems sekasi? Kaip čia pasakius… kai kada.
Tačiau ar visi žinome, kad Lietuvos ežeruose gyvena mažos, baltažvynės, maloniai kvepiančios ežerinės stintelės? Jų nerštas taip pat žiemai baigiantis, todėl dabar stintelės aktyvios.
Gamtos tyrimų centro Žuvų ekologijos laboratorijos vadovas dr. Linas Ložys sako, kad vidaus vandenų verslinėje žvejyboje šiuo metu svarbios 2 rūšys: seliava ir ežerinė stintelė. Abi žuvys „kilmingos“, lašišinės, tačiau žvejui kiekviena jų yra laimė. Mokslininko teigimu, ežerinė stintelė yra artima didstintei, tačiau tikėtina, kad jos yra palikuonys poledynmečiu ežeruose užsilikusių stintų, atskirtų nuo jūros. Ne mažiau ši žuvelė mėgiama žvejų mėgėjų – dar prieš dešimtmetį jos buvo vienas įprastesnių žiemos meto laimikių. Tiesa, ne visur...
Ežerinės stintelės Lietuvoje gyvena apie 50 ežerų, tačiau kai kur yra retos, be to – šiltėjantis klimatas gali neigiamai veikti populiaciją, nes ši rūšis – šaltamėgė. Kaip rūšis reaguoja į temperatūrų pokyčius, liudijo populiacijos nuosmukis Drūkšių ežere veikiant atominei jėgainei – tada ežero vanduo būdavo pašiltinamas, žiemą paprastai didžioji jo dalis neužšaldavo. Dabar čia stintelės turėtų atsigauti. Ežerinė stintelės dažna Juodųjų ir Baltųjų Lakajų, Lūšių, Asvejos, Tauragnų, Šakarvų, Baluošo ežeruose.
Šiltėjantis klimatas gali neigiamai veikti populiaciją, nes ši rūšis – šaltamėgė
Taigi, žvejai jų tikisi prie savo eketėlių. Yra ir kitokia – verslinė stintelių žvejyba, kuriai reikia daug ko – visų pirma įrangos ir ne eketėlės, o eketės! Po ledu traukiamas tinklas yra žvejybos įrankis, kurį valdyti moka tik nedaugelis žvejų verslininkų – kaip sako, juos galima ant rankos pirštų suskaičiuoti. Poledinė stintelių žvejyba įtraukta į Nematerialaus kultūros vertybių sąvadą, taigi – jam lemta išlikti… sakytum, tai yra šiokia tokia garantija, kad taip gaudomas stinteles matys ir mūsų vaikai.
Kažkada Rytų Lietuvos ežeruose per žiemą būdavo sugaunamos dešimtys tonų ežerinių stintelių, o Kuršių mariose ir Nemuno deltoje – šimtai tonų didstinčių. Turint omenyje ežerinės stintelės dydį (paprastai apie 6 cm, o pačios „didžiosios“ – iki 15 cm), tai yra nemenki rezultatai. Ar šiandien šis žvejybos būdas dar gyvuoja?
Taip, žinoma. Rytų Lietuvos ežeruose kiekvieną žiemą matytume tinklą traukiančius žvejus, jei tik tą leistų žiema... ledas tam turi būti bent 20-25 cm storio. Šį sausį savo sezoną jau pradėjo Lūšių ežero, esančios Aukštaitijos nacionaliniame parke, prie pat Palūšės, žvejai. Kol kas laimikiai nėra dideli. Bet jie yra, stintos kvepia, viliodamas vietos gyventojus ir keliautojus.
