Jei tikitės, kad staiga plykstelėjusi šiluma jau leidžia pamiršti vėsą ir žiemą, mes negalime jums to pažadėti. Taip, dabar bus visai šilta, plieks saulė. Tačiau neapsirikime – vėjai dar nebūtinai neš šilumą. Vadinasi, nuo žemės tebekils vėsa, o pavėsiuose bus netgi žvarbu. Pavasarį negalima apsigauti, skubėti sėstis ant žemės, sėti jautrių augalų. Viskam savas laikas...
O varnėnams laikas pats tinkamiausias. Ar matėte, girdėjote, kaip jie plazda, kaip švilpauja prie savo inkilų? Atrodo, kad laimingesnio paukščio nerasi. Tačiau ir gandrai, abu sugrįžę į savo lizdą, ir įsikurti bebaigiančios varnos, visi kiti sparnuočiai dabar yra tokie. Baltų varnų tarp jų nebūna.
Kaip žinote, balta varna mes vadiname tokį nepritapusį prie kitų, nesvarbu – paukštį, žmogų ar žvėrį. Gamtoje tokiam išlikti galimybių nedaug. Tačiau čia būna ir tikrų baltų varnų, baltų stirnų. Štai prieš neseniai spaudoje sumirgėjo baltos lyg sniegas stirnos, o tikriau – jauno stirnino nuotrauka – jį prie Tytuvėnų miestelio nufotografavo regioninio parko specialistai. Viskas čia unikalu: ir nuotrauka, ir pats žvėris, ir tai, kad jį pavyko pamatyti, nufotografuoti.
Iš tikrųjų šiek tiek keistesnių, nebūtinai baltų, gyvūnų gamtoje pasitaiko dažnai. Tik ne visada mes esame pasiruošę juos pamatyti, išskirti iš kitų, pažinti. Kai kurie požymiai būna labai ryškūs, kaip ir šios stirnelės spalva, kiti – žinomi tik specialistams.
Tačiau pirmiausia pakalbėkime apie netipiškos spalvos gyvūnus. Jų pasitaiko visose grupėse. Tiesa, vabzdžių, ryškiai besiskiriančių spalva, gal ir mažiau, tačiau skirtingų spalvų žuvys ar varlės nėra didelė staigmena, kaip ir žvėrys ar paukščiai. Kažkada tokius gyvūnus buvo stengiamasi sugauti, sumedžioti, o dabar tokio poreikio nėra, nes tam pakanka nuotraukos. Kai kas, kad ir suomių ornitologai, kasmet suranda, nufotografuoja daugybę netipiškos spalvos paukščių. Tai nereiškia, kad jie būna tik albinosai – balti.
Kartais gamtoje sutinkame, surandame kažką netikėto ir ten, kur stebuklų būti neturėtų. Štai neseniai kolegos žurnalistai pasakė... mieste girdėję ūksintį karvelį ulduką, skiemenuojantį „ūū – u... ūū-u...“ . Kraipiau galvą ir nesutikau su jais – juk taip ūksi pietinis purplelis. O karvelio ulduko ulbėjimas – karveliškas, ne purpleliškas. Toks gilus ūksėjimas „ūūūūūk, ūūūūk...“
Iš tikrųjų tai visai skirtingi paukščiai ir jų balsai visai nepanašūs. Pats įprasčiausias, ne toks retas ir miestuose karvelis keršulis yra labai garsus, jo ūbavimas daug sudėtingesnis, daugiapakopis. Taigi karveliams lyg ir viskas gerai. Daug vėliau, jau visai atšilus, sugrįš paprastieji purpleliai, tada apie juos ir kalbėsime. Šiandien apie paukščius kalbame jau tiek daug...
Tačiau negalime to nedaryti, nes dar liko viena tema – ar jums teko girdėti, kad renkamas Kuršių nerijos paukštis? Toks, kuris reprezentuotų neriją, būtų lyg jos kokybės ženklas. Kuršių nerijos nacionalinio parko žmonės pasiūlė pasirinkti iš 25 rūšių kandidatų. Tai ir urvinė antis, jūrinis erelis, dirvoninis kalviukas, pilkasis garnys, net pilkoji varna ir, žinoma, kormoranas.
Iš šių paukščių bene tipiškiausi, tinkamiausi nerijai yra urvinė antis, pilkasis garnys, dirvoninis kalviukas, dar jūrinis erelis. O beveik daugiausia balsų balsuojant skirta... kormoranui. Iš tikrųjų šis paukštis, gerokai praretinęs Kuršių nerijos sengirę ir jau beveik dešimtmetį visaip reguliuojamas, kažkam atrodo tinkamas į simbolius.
Negalime patarti, neturime teisės kaip nors keisti jūsų nuostatas, tačiau žinokime, kad šio simbolio, bendrai išrinkto, mes jau nekeisime. Tačiau dar turime laiko – juk balsuosime iki balandžio 22-osios. Beje, tai nėra sunkus darbas, tiesiog gražu turėti simbolį, vertą pačios mūsų gražuolės nerijos...
Po šiltų ir drėgnesnių dienų staiga pakilo žaluma. Būtų gerai, kad suspėtume su pavasariu, nes dabar jis kiekvieną akimirką mums siūlo vis naujų įvykių. Tai ir žydėjimas – toks paprastas, dar nelabai gausus. Tai – drugiai, kurių tik dalis yra dieniniai, visi kiti skraido vakare ir naktį. Naktys vėsios, kai kurios – net žvarbokos. Bet ir naktiniai drugeliai yra viskam pasiruošę – pūkuotais pilveliais, kūneliais, kad nebūtų šalta.
Tokios pat pūkuotos, vėsiu oru nenurimstančios kamanės. Ar jau matėte – prieš saulutę pradeda geltonuoti blindės, jų žiedynai taip ir traukia visus, kas pavasarį turi rinkti nektarą ir žiedadulkes. Kamanės – vienos aktyviausios blindžių lankytojos.
Tačiau pūkuoti ne tik pavasario vabzdžiai. Tokios pačios ir šilagėlės, kurios smėlinguose dirvožemiuose žydi anksti pavasarį, yra labai panašios – jų žiedkočiai tiesūs. Gamtoje viskas paaiškinama, tad nesunku įminti, kodėl šilagėlės žydi anksti, balandžio pradžioje. Smėlėta dzūkų šilų žemė labai greitai šyla ir praranda drėgmę, tad augalams reikia skubėti. Stiebeliai pūkuoti taip pat ne šiaip – dažną rytą pažeme dar sidabruoja šalna, tad jie yra lyg savotiška apsauga nuo šalčio.
