Be to – spalis, spalvotų lapų metas ir saulė yra lyg viena kitą papildanti būtinybė. Rytų Lietuvoje visą šeštadienį lijo ir prognozės apie sekmadienio orus mažai ką guodė.
Tačiau sekmadienis padovanojo saulę ir šilumą, o mes pasklidom ten, kur šilta, kur šviesu, kur raudonuoja klevai. Spalio vidurys gamtoje yra bene gražiausias laikas. Tačiau jį galime įvertinti tik saulėtu oru. Taigi, dar sykį patvirtiname, kad tai tiesa ir atsigręžiame į gamtą: o kaip saulėtą pusiaudienį sutinka ji?
Žemyninėje Lietuvos dalyje neregėti aktyvaus paukščių skridimo – gali būti, kad ryškesnė migracija persikėlė į pajūrį, Kuršių neriją. Kitur paukščiai, sakytum, padarė pertrauką ir lesiojo, maitinosi. Kas žino, kada vėl bus tokia galimybė? Tiesa, labai aukštai skrido gervės – mačiau bent trejetą pulkų. Spalio vidury jas dažnai iš mūsų krašto išgindavo šalnos. Dabar tokio ženklo skristi nėra, tačiau paukščiai skrido paklusdami įprastiems gyvenimo ciklams.
Įsiklausykite: ar girdite skrendančias žąsis? Jos nemoka būti tylios, gagena, girgsi – pagal jų sukuriamą melodiją paprasta nustatyti, kas tai skrenda: želmeninės žąsys ar baltakaktės. Visa Lietuva tapusi ištisu ežeru, šlapyne, kur žąsys gali leistis ir plaukioti.Tačiau joms daug svarbiau želmenys ir ražienose sudygę grūdai. Atrodo, kad šiemet apie jų daromą žalą kalbėti net neverta, nes laukuose liko tiek javų, kurių nei žąsys, nei gulbės ar gervės sulesti nevalios.
Apypiečiu dar čirškavo vieversiai – ne giedojo, tik šiaip čireno, po ražienas pamiškėse straksėjo pulkai amalinių strazdų. Gulbės giesmininkės kukurūzų lauke snapais „gremžė“ likusius stiebus, greta čirškėjo geltonosios startos. Arimuose judėjo krutėjo pulkai pempių ir greta jų sliekavo varnėnai. Varnalėšose lesiojo dagilių pulkas, o prie bebrų tvenkinio sutikau medžiojantį žaliąjį laumžirgį. Jis taip smagiai nardė ore, stvarstė uodus. O mes manėme, kad per ilgą vėsos periodą nei laumžirgiai, nei drugiai neišliko, neišgyveno. Pasirodo, gamtoje gyvybė yra stipresnė, nei mes manome.
Saulės žaismas lapuose negali būti su niekuo palyginamas: spalvos, virpėjimas, šnaresys kaskart vis kitoks. Sakytum – gali tik žiūrėti ir klausytis. Rudeniui liko dar gražaus laiko, jeigu spalis dovanos daugiau dienų, įvyks stebuklas: mes pamiršime lietų, vėsą ir galvosime, kad visas ruduo buvo toks gražus. Štai kiek nedaug mums reikia: vieno saulėto pusiaudienio...
