Tiesa, labai masyvų snapą turintis pušinis kryžiasnapis lotyniškai pavadintas „papūginiu“, o margasparnis – „baltasparniu“. Kad vardas atitinka paukščio išvaizdą, niekam abejonių nekyla. Tačiau kam jam tas „vargas“?
Iš tikro, kryžiasnapio snapo unikalumas turi prasmę – jis pritaikytas lukštenti kankorėžius, aižyti riešutėlius ir gliaudyti pumpurus. Beje, kryžiasnapių jauniklių snapai iš pradžių būna tiesūs ir primena kitų grūdlesių paukščių – žaliukės, kikilio ar startos – snapus.
Sakydami, kad eglinis kryžiasnapis yra įprastas mūsų miškų paukštis, visai neklystame: būna metų, kai jie tampa gausūs. Kiti metai, kai eglės ir pušys dera prastai, gausesnių pulkų tiesiog negalėtų išmaitinti. Todėl kryžiasnapis yra klasikinis pavyzdys, kaip atsakingai gamtoje veikia mitybinė grandinė. Lietuvoje eglės ir pušys geriausiai dera kas 4-5 metus, taigi, maždaug toks pat yra (kas 4-5 metus) kryžiasnapių didžiausios gausos ciklas.
Dar viena mums visiems girdėta, iš vadovėlių žinoma šio paukščio biologijos ypatybė stebina labiau už jo anatomiją: kryžiasnapiai dažnai peri žiemą! Dar profesorius T. Ivanauskas mini, jog Europoje šiuos paukščius tyrinėję autoriai rado juos perinčius visus metus, nuo sausio iki gruodžio, tačiau didžioji vadų dalis tenka gruodžiui – vasariui. Toks paukščių pasirinkimas aiškinamas tuo, kad žiemą yra subrendusios spygliuočių sėklos, kuriomis maitinami lizde esantys jaunikliai. Beje, šio lesalo reikės ir jiems palikus lizdą, nes jie patys kankorėžius lukštens dar negreit, kai sukietės snapai, o jų galai „nukryps“ į priešingas puses.
Žiemą perinčio paukščio biologijoje – daug nežinomųjų. Taip, galima lengvai sutikti su tuo, kad lizdas yra gana masyvus, su stora lizdo guolio šiltąja medžiaga.
Tačiau žiemą, esant gana šaltiems orams, paukščiai vos padėję pirmąjį kiaušinį begali palikti jo vieno. Vasarą besiveisiantys paukščiai peri padėję priešpaskutinį kiaušinį. Kryžiasnapiai, matyt, pradeda perėti iš karto, nuo pirmojo. Tačiau jų jaunikliai iš kiaušinių ritasi vienu metu ir auga vienodai, taigi – ir perimi jie kartu. Matematika čia netinka, atsakyti, kodėl jaunikliai nebūna skirtingo dydžio (kaip, pavyzdžiui, pelėdų lizduose) galėtų tik detalūs fiziologijos tyrimai.
O dabar pats įdomiausias klausimas: ar jų Lietuvoje tikrai daug, ar juos gali pamatyti bet kas ir bet kur? Šį rudenį eglinius kryžiasnapius (pušiniai ir margasparniai Lietuvoje neperi, tik labai retai užskrenda) galima girdėti visur – charakteringas, gana garsus pipsėjimas sklinda net ir toli nuo miško: skrendantis kryžiasnapių pulkelis paprastai skleidžia šiuos garsus, tai ne giesmė, o tik savotiškas jų tarpusavio signalas. Nusileidę lesti, jie būna tylesni ar visai tylūs, pipsėti pradeda tik pabaidyti ir pakilę į orą. Ką jie veikia ten, medžiuose?
Kopinėdami eglių šakomis, purpsėdami nuo vienos prie kitos kankorėžių kekės, kryžiasnapiai tik jiems žinomais būdais suranda pribrendusį kankorėžį, nugnyba jo kotą ir su tokiu sunkiu laimikiu skrenda į patogią vietą, kur galės snapu vartyti kankorėžio žvynelius ir iš po jų traukyti sėklas. Bet štai viskas jau ištraukyta, ir tuščias kankorėžis skrieja žemėn. Bum...bum... eglyne į žemę dunksi kryžiasnapių apdoroti kankorėžiai, ir to negali negirdėti. Negali neišgirsti ir šių paukščių tylaus zirzenimo bei giesmės fragmentų. Tam reikia tiek nedaug: sustoti, užversti galvą...
