Grojančių žiogų mūsų krašte nedaug. Neseniai ši įvairovė pasipildė nauja rūšimi – pjautuviniu (kai kas rašo „pjautuviškuoju“) krūmžiogiu. Jis įprastas Vidurio Europoje, o Lietuvoje sutinkamas ne daugiau kaip 10-12 metų. Pirmą kartą aptikęs jį viržyne Trakų rajono pakrašty nustebau, nes mažas žalias žiogelis buvo labai lieknas, suplotas iš šalies, o į akis labiausiai krito ilgi sparnai.
Kam tokie reikalingi, jis tuoj parodė, nes kol taikiausi jį nufotografuoti, plastelėjo į orą, ilgais sparnais beregint pakilo iki medžių viršūnių ir nuskrido virš pušų. Stovėjau ir nesupratau, kas čia atsitiko – iki tol labai seniai buvau regėjęs aukštai (gal 20 metrų aukštyje) skrendantį žaliąjį žiogą, bet jis nebuvo toks vikrus.
Prieš trejetą metų daugybę krūmžiogių aptikau Rūdninkų poligone – viržynuose jie straksėjo iš po kojų, kilo į orą. Tokia gausa rodė, kad rūšis tapo mūsų krašto gyventoja. Kaip ji paplito, pasakyti nelengva, bet galima spėti, jog tam padėjo ir eiklūs šio žiogelio sparnai. Iš tikro, apie 2 centimetrų ilgio krūmžiogio išplėsti sparnai yra 4 kartus ilgesni už kūną. Ypač ilgi antrieji sparnai. Ši rūšis vegetarė, jos ieškoti reikia aukštoje žolėje. Tiesa – žiogelius surasti nelengva, nes jie labai ryškiai žali, derantys prie aplinkos. Be to – jų „grojimas‘“ yra tylus, girdimas tik iš metro atstumo.
Šią vasarą jų taip ir neradau, nors ilgai ieškojau tame pačiame poligone ir kitur. O šį sekmadienį vieną krūmžiogį sutikau dirbdamas sode – aptrupėjusiais ilgaisiais sparnais patelė (nuotraukoje matyti charakteringa kiaušdėtė) išropojo iš žolių ir užkopė ant lazdyno. Ten, ant lapų, krūmžiogis buvo beveik nematomas.
Nežinau, ar tai buvo paskutinis šio rudens žiogas. Gali būti, kad taip, nes visi jie jau pavargo – vasariški orai buvo per ilgi, ir aktyvusis periodas iš žiogų pareikalavo visų jėgų. Tačiau jei pavyks, aš vis tiek važiuosiu į Kazlų Rūdos girią jų klausytis. O gal liks nors vienas ir sugros paskutinę šio rudens melodiją?