Kalėdinė eglutė mūsų namuose – ne toks jau senas reiškinys. Dvaruose ji buvo puošiama 19 a. gale, tuo metu jos jau žaliuodavo ir rusiškose mokyklose – kaip rašo prof. L.Klimka: „ ...norint pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių“. Taigi, buvusi net politiniu įrankiu, iš Vakarų Europos kraštų eglutė po visus namus paplito tik tarpukariu. Beje, nuo Vokietijos ar Austrijos buvo nusižiūrėta tik pati idėja, o eglutė... ten buvo puošiamas kėnis, ne eglutė, ir mums žinomos melodijos žodžiai (O Tannenbaum, o Tannenbaum... ) aukština kėnį, bet ne eglelę.
Sovietiniais laikais, kaip ir 19 a., eglutė padaryta politiniu įrankiu ir „priklijuota“ prie naujųjų metų, nes Kalėdas švęsti buvo uždrausta. Dabar daug kam jau sunku suprasti tokius žiaurius žaidimus, kurie sukosi apie nekaltą, kvepiantį mišku ir patį patį brangiausią medelį – eglutę. Beje, jeigu manote, kad eglutės geru vardu vėl nebuvo pasinaudota, klystate! Nekaltomis akimis žiūrėdami, prekybininkai dabar eglutę bruka kaip pigų komercinį atributą, kurį reikia pirkti, pirkti ir – kuo anksčiau, geriau – jau spalio gale. Dar prie jos reikia dovanų, daug daug dovanų, muzikos, samdyto senelio, dar...
Palaukite – o ką tai turi bendra su Kalėdomis ir kalėdine eglute? Juk ji į namus atnešama švęsti Kalėdas, Kristaus gimimo šventę, kuri bent jau laiku siejasi ir su pagoniškais mūsų protėvių švenčių atributais, gamtos gimimu. Eglutė į namus įnešama prieš pačias Kalėdas, nekantriausi tą daro dieną prieš Kūčias, kad jau šios šventos dienos rytą būtų galima ją papuošti. Iš tikro, Kūčios visada buvo labai užimta diena – šventei ruošiami namai, sukamasi apie stalus ir valgius; vyrams tądien bent iki pietų patardavo eiti kur nors, netrukdyti, užsiimti savo reikalais. Antai, medžiotojai tądien iki pietų eidavo sumedžioti „kalėdinio kiškio“, žvejai – pagauti „kalėdinės lydekos“. Eglutę namuose puošdavo vaikai, padedami vyresniųjų.
Eglutė yra eglutė... Tik kažkada 20 amžiaus viduryje buvo sugalvota jai visokių pakaitalų – popierinių, plastmasinių. Norėdami pateisinti savo komercinius „išradimus“, gamintojai kalbėjo apie gamtos apsaugą, apie išsaugotas girios eglutes. Šios idėjos brukamos ir dabar, nors kur jau kur, bet Lietuvoje to visai nereikia ir niekada nereikėjo: mes be jokių skriaudų gamtai galime puošti tikras eglutes, žalias eglių šakas. O ir visa Europa iki valios apsirūpina medeliais, kaip tik šiems tikslams išaugintais medelynuose.
Šiandien suprantame, kad nušiurusi ir jau nenaudojama plastikinė eglutė tampa dar viena ilgai neyrančia atlieka, panašus likimas ir kitų „naujoviškų“ eglelių. O jeigu tokia eglė yra didelė ir stovi miesto centre? Ką ji simbolizuoja, ypač dabar, kai kalbame apie klimato kaitą ir neleistinai greitai kylančias oro temperatūras? Tai ką mums daryti, kokią eglutę nešti į namus šioms Kalėdoms?
Į mūsų namus turėtų atkeliauti tikra eglutė. Patikėkite – jų pasiūla yra pakankama, nė vienas šių medelių nebuvo nukirstas iš perspektyvaus medyno. Dar daugiau jų iš ūkininkų plantacijų, kur eglutės ir kėniai auginami būtent Kalėdoms. Žinoma, galima rinktis: puošti nukirsta eglutę, augančią (vazone) arba – žalią eglės ar kėnio šaką. Gruodžio 20-ją visi Lietuvos miškininkai dovanos eglių šakas – dalins jas paskelbtose vietose, taigi, daug kas jas galės gauti taip paprastai. Na, o kiti jų gali paprašyti pas miškų savininkus.
Gyva eglė ar jos šaka kvepia mišku, traukia žvilgsnį. Papuošta ji dar gražesnė. Žiūri į tokį medelį ir net nemanai, kad buvo padaryta skriauda miškui. O kad tokių minčių nekiltų niekada, bus svarbi antroji mūsų „egzamino“ dalis, kai po Trijų karalių su eglutėmis atsisveikinsime. Kasmet surenkama šimtai tonų eglučių, kurios tampa biokuru. Toks jų kelias – sudeginant, yra pats teisingiausias; net ir medinius kryžius, kurie išvirsdavo, būdavo leidžiama tik sudeginti.
Taigi, laikas žvalgytis kalėdinės eglutės. Neskubėkime jos nešti į namus ir puošti, gerbkime ją, pateisinkime jos ilgą kelią pas mus. O po to būtinai su pagarba išlydėkime.
