Sutikite, su žiema elgiamės lyg su aikštingu vaiku – pataikaujame jai, o jei galėtume – lepintume ir net patys daug ką už ją darytume. Kad tik ji būtų, kad mums patiktų.
Prie lesyklos giedanti didžioji zylė jaučia, kad diena tapo ilgesnė beveik visa valanda. Taigi, kai šviesa ir saulė ankstina rytą, kodėl nesidžiaugti.
Prieš savaitę sakėme, kad stebėtojai visoje Lietuvoje regėjo apie 100 gervių. Tada dar nebuvo šalčio ir sniegelio, jos jautėsi puikiai. O kaip gervės jaučiasi dabar?
Ko gero, nelabai kaip... Gervėms ir ypač likusiems žiemoti gandrams gerasis laikas baigėsi. Tiesa, ne visur Lietuvoje pasnaigeno vienodai ir šalčio nebuvo daug. Gervės susigūžusios gali iškentėti ir didelius šalčius, o lesalo – žolių, želmenų – joms rasti nesunku. Žinoma, jeigu joms taps labai nelengva, jos pakils iš skris į pietvakarius. O gandrai turi tik vieną pasirinkimą – glaustis prie žmonių.
Kai kas sako, kad šie paukščiai pasmerkti ir juos gelbėti nelabai būtina. Taigi, lyg ir neverta paukščiams berti lesalą, perlaikyti juos iki pavasario...
Nemanau, kad mes galime pritarti tokioms mintims neatsakę, kodėl tai įvyko, kodėl atsirado tokių paukščių. Niekas nepatikės, kad visi pokyčiai, net ir į žiemas nepanašios žiemos yra tik gamtos reikalas. Tikrai ne!
O paukščiai ne apsigavo, bet buvo apgauti – ir vėl žmonių arba jų ilgametės veiklos padarinių. Kodėl mes turime apsimesti, kad to nesuprantame, ir manyti, kad nesame atsakingi už savo poelgius?
Gal ir griežtokai skamba, tačiau bandymas nutolti nuo gamtos ir jos nesupratimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taip taip, čia mes esame visi vienodai atsakingi. O tai, ką turime gamtoje, ką matome, verčia ne tik kalbėti, bet ir daryti. Tik ką daryti?
Man mintin atėjo žodis „ambasadorius“... Juk mes visi galime būti savotiškais paukščių ir gamtos ambasadoriais – atstovauti jiems, būti jų valios gynėjais ir poreikių pildytojais tarp žmonių. Nemanau, kad tai neįmanoma...
Iš tikro – gražiai skamba „gamtos ambasadorius“ arba „paukščių ambasadorius“. Kažin kas gali tokį titulą suteikti?
Manau, kad jo niekas nesuteiks, to ir nereikia – juo reikia būti širdyje. O kad yra visokių ambasadorių – kad ir paukščių, garsinančių Lietuvos vardą, mes jau kalbėjome. Tiksliau – užsiminėme apie šį sumanymą. O dabar jis jau įprasmintas.
Didžioji zyliukė gieda, o mes traukiame ant ežero. Ledas jau turėtų būti...
Taip, ledas ant daugelio ežerų yra, bet daug kur jis tikrai dar nėra toks, ant kurio galima laipioti. Nesiūlome ir jums vaikščioti tada, kol jis nepasiekė 10 centimetrų storio – tik toks ledas saugus. Tik ar visi klausosi tokių perspėjimų?
Blogai, kad nesiklauso... Kiek ašarų taip kasmet praliejama – juk pirmasis ledas negailestingas, jo braškėjimo neišgirdę, po juo raibuliuojančios gelmės neįvertinę įlūžta ir, deja, ne visiems pavyksta išsigelbėti, sulaukti pagalbos.
Poledinė žūklė turi savo malonumų, mes tą suprantame. Bet gal galima, kaip sako, nenerti stačia galva? Mums skirti ešeriukai palauks. Ir kitos žuvys – taip pat.
Tačiau ne visi moka laukti, kol žuvys užaugs. Štai sausio 8 d. pavakare Anykščių aplinkos apsaugos agentūra gavo pranešimą apie galimą brakonieriavimą Šventosios upėje ties Vetygalos atodanga, Kavarsko seniūnijoje. Pareigūnai nedelsdami išvyko į nurodytą vietą.
Netoli upės patikrinti aikštelėje prie automobilio buvę du žvejai, vienas iš jų buvo sugavęs 77 cm ilgio šlakį. Žvejai turėjo reikiamus dokumentus ir teigė besiruošiantys vykti namo. Pareigūnai nuvažiavo tolyn. Privažiavimo prie upės keliukai šią šlapią žiemą sunkiai pravažiuojami, todėl aplinkosaugininkams teko nemažai paėjėti pėsčiomis. Upės pakrantės šiose vietovėse kalnuotos ir apaugusios mišku, pasislėpti brakonieriams taip pat nesunku.
Nieko blogo paupyje nepastebėjusiems ir jau grįžtantiems pareigūnams įtarimą sukėlė dar neišvykę ir aikštelėje prie automobilio kažko lūkuriuojantys tie patys du žvejai. Pareigūnai nusprendė automobilio palaukti netoliese pasaloje. Nuojauta jų neapgavo.
Netrukus, jau pradėjus temti, pasirodė matytas lengvasis automobilis, kuriuo važiavo jau trys asmenys. Visi trys žvejai buvo atvykę iš Vilniaus. Patikrinus automobilyje esančius krepšius ir kuprinę, rasti dar trys šlakiai. Vienas pilietis prisipažino juos sugavęs vienos žvejybos metu.
Pareigūnams pareikalavus, jis pateikė perplėštą tą dieną šiame upės ruože galiojusią žvejo mėgėjo kortelę sugauti lašišą arba šlakį. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti vieną šlakį, ne mažesnį kaip 65 centimetrų ilgio. Žvejas turėjo sugavęs 1 šlakį didesnį negu 65 cm ir 2 šlakius po 61 cm ilgio, t. y. mažesnius kaip 65 cm.
Šiuos du šlakius jis sužvejojo neturėdamas žvejo mėgėjo kortelių. Iš pažeidėjo paimti nelegaliai sužvejoti du šlakiai ir žvejybos įrankis – meškerė ir surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Medžiagą dar nagrinės ir baudą paskirs LR AM Utenos RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius. Už nelegaliai sužvejotą žuvį pažeidėjui gali būti skirta bauda nuo 250 iki 550 eurų ir paskaičiuota žala žuvų ištekliams nuo 1160 eurų.
Nelabai kokia šlakių žvejyba... Nelabai... Tačiau tai jau ne žvejyba, nes nusižengta įstatymams. Tai – brakonieriavimas.
