Baltasis gandras Lietuvoje – nepaprastas paukštis. Prieš daugiau kaip 2000 metų įsikūręs prie mūsų namų, jis iki šiol liko ištikimas kaimynas. Maža to, savo būdu jis labai panašus į lietuvį – gyvendamas prie žmonių, jis netapo jaukiu paukščiu. Tiesiog – jis gyvena greta ir žino savo vertę. Matyt, to mokėsi iš mūsų senolių. O šie savo paukščio niekada neužmiršdavo – ne tik lizdus jam kėlė, bet ir dainose, pasakose geru žodžiu minėdavo.
Labai gražiai apie gandrų ir lietuvių tarpusavio supratimą rašė profesorius Tadas Ivanauskas: „...ten, kur žmogus jį globoja, jis atsilygina pasitikėjimu. Čia tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad čia jam nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į triūsiančius po juo žmones. .... Atrodo, kad gandras ir žmogus sugyventi pradėjo labai seniai; to priežastis, galbūt, ta, kad artima žmogaus kaimynystė užtikrina paukščių saugumą...“
Gandrai vieninteliai iš visų paukščių turi 2 „savo“ šventes: Gandrines pavasarį ir išlydėtuves rugpjūčio 24-ją, per šventą Baltramiejų.
Gandras – artimas mūsų kaimynas. Kokie keliai ir reikalai suveda mus, kada prisimename gandrus ir puolame jiems padėti? Visų pirma, mums labiausiai rūpi jų lizdų išsidėstymas, būklė. Maloniu reiškiniu tampa prie naujai besikuriančių ar atnaujinamų vienkiemių atsirandantys namai gandrams. Daugelis jų užimami, paukščiai pripažįsta žmonių pastangas.
Tačiau vis dažniau gauname pranešimų apie „nenorimus“ ir nepageidaujamus lizdus. Dažnai galima suprasti žmones, ypač kai gandrų lizdai susukami prie šulinio, virš daržo lysvių ar sodo vaismedžių. Pro lizdo kraštą suaugusių paukščių ir jauniklių iššvirkščiamos išmatos stipriai užteršia aplinką, čia augantys vaisiai ar daržovės tikrai netinka maistui. Tokį lizdą gandrams išskridus galima perkelti kiton vieton, sodybos pakraštin, toliau nuo sanitariškai jautrių vietų. Ne visi pageidauja, kad gandrai perėtų ant stogo, nes išmatos gali paveikti stogo dangą. Ir vėl tenka rinkti naują vietą. Tiesa, niekas nenori, kad gandrai jų kieme, sodyboje neperėtų.
Lietuvos gandrai iš savo žiemaviečių prie didžiųjų Tanganjikos, Viktorijos ežerų, Pietų Afrikoje skrenda pusantro mėnesio. Pradžioje jie keliauja palei Nilą, po to pro Sinajaus pusiasalį suka į Mažąją Aziją (Turkiją), iš čia pro Bulgariją, Ukrainą, aplenkdami Karpatų kalnus skuba Į Lietuvą. Pakeliui jie retai sustoja, nors yra tradicinės poilsio ir maitinimosi vietos. Beje, per keletą paskutinių dešimtmečių baltųjų gandrų poilsio vietos pasikeitė, dalis jų žiemą praleidžia šiaurinėje Afrikos dalyje ar Europos pietuose, Ispanijoje.
Rudeninės migracijos metu baltieji gandrai paprastai lekia dideliais pulkais. Ypač daug jų susirenka prieš Viduržemio jūrą – 1929 metais stebėtojai prie Sueco matė apie 30 metrų pločio nenutrūkstamą skrendančių gandrų juostą, kurioje buvo apie 40 tūkstančių paukščių.
Tačiau pavasarį paukščiai lekia nedideliais pulkeliais, o būdami netoliese namų pasklinda kas sau ir plasnoja net pavieniui. Vienos poros nariai retai kada žiemoja vienoje vietoje, todėl jų sugrįžimo terminai gali labai skirtis. Štai Vokietijoje palydoviniais siųstuvėliais paženklinta gandrų pora žiemodavo kas sau: gandras Ispanijoje, gandrienė – net Pietų Afrikos Respublikoje. Suprantama, patinėlis į lizdą grįždavo mėnesiu anksčiau ir laukdavo savo gandrienės.
Gandrų poros ilgaamžės – jei visi paukščiai gyventų laimingai, jų santuoka nenutrūktų 10–12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas – sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį. Pavasarį juos įprasta matyti tupinčius greta, susiglaudusius, vienas kitam snapais tvarkančius plunksnas.
