Šis ruduo pajūryje beveik niekuo nesiskyrė. Vienintelis netikėtas dalykas – užtrukusi paukščių migracija: kitaip nei visada, jie dar aktyviai skrido ir paskutinėmis spalio dienomis. Liepsnelės, kikiliai, strazdai, gležnos ir jautrios pečialindos judėjo medžiuose ir krūmuose, spurdėjo paukščių žieduotojų tinkluose.
Atrodė, kad tradicinis švelnus ruduo užtruks ir ilgiau, nes tik lapkrity nerijoje prasideda pats smagiausias žaliuokių sezonas. Šiemet jų buvo nedaug, trūko drėgmės, tad visą rudenį grybų „badą“ jautę neringiškiai ir Klaipėdos grybautojai tikėjosi nors paskutinės grybarautės. Deja...
Pirmosios lapkričio dienos sniegą padovanojo ne tik visai „žemyninei“ Lietuvai, bet ir Kuršių nerijai. Oro temperatūra čia nenukrito žemiau nulio, bet sniego sluoksnelis siekė 2-5 centimetrus. Buvo keista matyti pečialindas, purpsinčias po sniegu apdrėbtus spalvotus klevus, ant snieguotų tvorų tūpinėjančias dūmines raudonuodeges. Atrodo, kad tik zylių, juodųjų strazdų ir kėkštų sniegas neišgąsdino. Balta sniego marška švystelėjus saulutei dar labiau prakiuro, nuo šakų ir lapų kapsėjo lašai.
O kitą dieną sniego dar padaugėjo ir... Sakykite, ar jums kada teko stebėti pasimetusias, šiek tiek išsigandusias varnas? Vargu, nes šie paukščiai yra labai išradingi, drąsūs, jų negali nustebinti niekas! Pasirodo, toks sniegas varnoms tapo savotiška staigmena, nes stebėjau įdomią jų migraciją, neįprastą traukimą: maždaug 150–200 metrų aukštyje į pietus virš nerijos skrido ne pulkai, o pavienės pasklidusios pilkosios varnos. Per pusę valandos suskaičiavau 273 varnas, taip galėjau skaičiuoti ir toliau, nes jų srautas nesibaigė. Taip lėkė tikrai ne mūsiškės varnos, matyt – pralekiančios, migrantės.
Kuršių nerijoje likę žiemoti paukščiai nerimsta vietoje – tik didžiosios antys vaikštinėja pievelėse ir lūkuriuoja poilsiautojų joms siūlomo batono. Visi kiti keliauja, dirba, kapsto lapus ar tikrina visas žoles, kupstelius. Ten, kur sniegas, daugelis net nesileidžia, o atitirpęs plotelis atrandamas ir čia purpsi mažutės, nuostabaus grožio ilgauodegės zylės, nykštukai. Kitur Lietuvoje tokio vaizdo nepamatysi.
Po dviejų snieguotų naktų šernai išknaisiojo visas pakeles nuo Juodkrantės iki Smiltynės. Kitur (smėlyje) maisto jiems beveik nėra, čia dar galima rasti kiaulpienių šaknų, sliekų. Takuose baltuoja lapių pėdos, ant smėlio linijų sniegelis išbadytas stirnų kanopėlės. Ieškojau meškėnų pėdų, kurie dar neturėtų miegoti žiemos miegu. Tačiau neradau – gali būti, kad pajutę prastesnius orus jie renkasi į Juodkrantę ir bandys maisto trūkumą kompensuoti daržuose ir atliekų konteineriuose randamais mažmožiais. Be to, jiems smagiau miegoti kur nors ūkinio pastato palėpėje ar valtinėje.
Žinome, kad visoje Lietuvoje toks pirmasis sniegelis yra ne kas kita, o labai vertinga vandens injekcija sausringai žemei. Kuršių nerijoje ji svarbi taip pat, tik čia sniegelio mažiau ir poveikis buvo visai menkas. Ar šis sniegas ką nors reiškia gamtai daugiau, ar jis jau praneša apie žiemą? Jokiu būdu! Kol kas apie žiemą net ir nedera kalbėti, o kada ji prasidės – labai tolimos ateities klausimas. Bet kuriuo atveju, čia – prie jūros, ji tikrai prasidės vėliau, nei visoje Lietuvoje.
