Žiemos antroje pusėje plikos žemės, atviros nuo rudens, vargu ar berasi. Kur kas paprasčiau aptikti jau vasario saulės nušildytus lopelius užuovėjoje esančiose pašlaitėse. Žinoma, kai kada jų užtinki miške, po labai tankia egle ar paraistėje, kur tekančios dumblinos srovės alsuoja šiluma. Bet daugiausia jų – prie žmonių namų, ypač miestuose ar priemiesčiuose, kur po žeme nutiesti begalę vertingos šilumos „spinduliuojantys“ vamzdžiai. Sovietiniais laikais tokios trasos buvo pats įprasčiausias reiškinys, dabar jų nors ir mažiau, bet jos visiškai dar neišnyko. Dar viena vieta, kurioje potencialiai būna plika ir gyvūnams patraukli žemė – upių pakrantės: čia svyruojantis vandens lygis sukuria nors ir neplačias, bet neužšąlančias „gyvas“ juostas.
Kas gyvūnus vilioja į laisvus nuo sniego plotus? Mums atrodo – kad tik maistas. Taip, jis tikrai svarbus, nes čia daug kas randa ne tik želmenis ir pabirusias sėklas, bet ir sliekus ar kitus bestuburius. Tai labai tinkamas papildas prie grubaus, ne tokio įvairaus žieminio maisto ar lesalo. Tačiau daugeliui paukščių buvimas ne ant sniego, o tokioje nežiemiškoje aplinkoje yra daug saugesnis. Ne be reikalo kurapkų pulkeliai šildymo vamzdynų palaikomose besniegėse trasose gyvendavo ir gyvena turėdami lesalo, o tuo pačiu – saugūs nuo vištvanagių ar net paukštvanagių puldinėjimo: kurapkų plunksninis apdaras geriau dera prie žalių ir išdžiūvusių žolių derinio, nei prie sniego. Kiekviena trasa savo trauka vilioja smilginius ir juoduosius strazdus, žiemojančius varnėnus, varninius paukščius, žaliukes, karklažvirblius ir startas. Jeigu paukščiai čia lesinami, jų įvairovė būna kur kas didesnė.
Natūralios protirpos dažnai pateikia netikėtumų: giliomis žiemomis jose (ypač esančiose prie raistų) tekdavo rasti slankas. Šie tilvikai savo anatomija ir būdu visai nedera prie žiemos. Tačiau aptiktieji tilvikai puikiai skrisdavo, neatrodydavo suvargę – taigi, tikėtina, kad peržiemoti jiems reikia tik tokio mažmožio, kaip likę neįšalusios žemės ploteliai. Kartais taip pat žiemoja dirviniai vieversiai, kikiliai, giesmininkai ir baltabruviai strazdai.
Paupyje juoduojančios siauros plikos žemės juostos yra išsigelbėjimas daugeliui paukščių. Čia visada sutiksi karetaitę, liepsnelę, dažnai – kikilį. Kadangi svyruojant vandens lygiui susidaro gana plačios ledo „briaunos“, tarp jų patogu slapstytis ir jaustis saugiems. Nors ne taip dažai, tokiose vietose žiemą sutinkami perkūno oželiai nykštukai, slankos. Čia snapais dumblą mėgsta naršyti didžiosios ir kitos žiemoti likusios antys.
Tikrą, tvirtą žiemą plikos žemės lopai yra reti, tad jų poveikį atskirų rūšių populiacijoms sunku pervertinti. Tačiau dažną pavasarį, jau sugrįžus paukščiams ištikęs gausus snygis ir pūga sukuria paržūtingą eksperimentą. Štai tada pamatome, koks vertingas yra net visai mažas plikos žemės lopinėlis. Prieš dešimtmetį per vieną tokią sugrįžusią žiemą sąmoningi ūkininkai laukuose valė sniego plotus, kuriuose beregint spiesdavosi pempės, vieversiai, varnėnai. Kiti, deja, nesulaukdavo tokios pagalbios, skrisdavo prie valomų kelių, tūpdavosi ant asfalto ir masiškai žūdavo po mašinų ratais.
Beje, o kaip tokius lopelius vertina žvėrys? Žolėdžiams (kad ir stirnoms) jie yra želmenų šaltinis. Tačiau daugelis kitų čia mėgsta gulėti, nes tokiose vietose aktyviau šildo saulutė, be to – ant sausos pernykštės žolės prigludusį žvėrį sunkiau pastebėti, nei ant sniego. Tuo labiausiai naudojasi lapės, kurioms artėja didysis metų sujudimas, ruja. Jos tikrai norės tupėti tokiuose besniegiuose lopeliuose ir žvalgytis, pačios likdamos nematomos.
