Atsisveikindami su didžiąja kaitra, mes jau žinome visą vasaros scenariją, kuris pasiteisino: iš pradžių buvo drėgmė ir vėsa, po to šiluma, ir visa tai sukūrė ypač vešlią augaliją, žaliuojančią iki šiol, kartu sudarė sąlygas didelei bestuburių, ypač vabzdžių, gausai. Visą rugpjūtį stebėjome šį proveržį ir džiaugėmės. Ar jį gamta perduos rudeniui?
Nepamirškime: kaitra baigėsi, o vasara – dar ne. Todėl gamtoje esanti vasara viską pasilieka sau. O ir pasilikti yra vis mažiau ką, nes augalai gelsta, drugių debesys išnyko, o jų likučiai išretėjo. Kitų vabzdžių taip pat gerokai mažiau. Daug paukščių išskrido, kiti tyliai kentė kaitrą ir keliauti pasileis dabar. Žmonės taip greitai visko nesugebėtų, nes jiems reikia pasiruošti projektus, juos suderinti (su kuo juos derintų gamta?) ir atlikti daugybę kitų iš esmės nenaudingų „žingsnių“. Taigi, gamtai išeina, o žmonėms – neišeina. Ir atsakymas tam yra: gamta viską ruošė ir ramiai daro daug milijonų metų, žmonės – dešimtmečius.
Tai, kad gamtoje prasideda regimas bestuburių gyvūnų įvairovės mažėjimas, reiškia paprastą dalyką: jų tarpinės stadijos panyra ramybėn, jiems užduotis – išlikti per žiemą. Stebint drugių gausos proveržį, galėjo rastis nedrąsi svajonė, kad visi jie išliks ir kitąmet jų populiacijos bus kur kas pilnesnės. Kodėl gi ne, gal taip bus iš tikro? Tačiau labiausiai tikėtina, kad jų bus tiek pat, kiek ir „normaliais“ metais. Kur pradings visi kiti? Juos sunaudos kas nors iš sudėtingos mitybinės grandinės, nes jos dėsningumai yra lyg granite iškalta taisyklė – jie nepažeidžiami.
Taigi, baigėsi vasaros kaitra ir pamatėme, kad vasara... ne, ji negyveno bergždžiai. Jei kitąmet pakaks drėgmės, regėsime tokią pačią gyvybės gausą. O tai – jau daug tada, kai kalbame tik apie nykimą, mažėjimą ir netektis.
Rugpjūčio 26 dieną netoli Molėtų sutikau gal 80 baltųjų gandrų pulką – buvo jau vakaras, nusileidę ražienon jie skubėjo žiogauti, vabzdžiauti, o po to nakčiai sutūpė į pakelės tuopas. Garsus kalenimas, toks pažįstamas ir savas, skardėjo gal paskutinį kartą šią vasarą. O gal dar ne, nes vasara nesibaigė. Galbūt, matysime visko – ir gandrų, kregždžių, drugių, nes gamtai taip, turtingai, gyventi visada saugiau.
