Taip, iš tikrųjų – spalvos jau kitos, ir jas sukūrė ne tik sausra. Augalai jau išgyveno savo jaunystę, daugelis jų peržydėjo, užmezgė vaisius, sėklas, juos nokina ir brandina. Štai iš kur randasi geltona, bluki balta, švelniai rausva ir raudona spalvos.
Taigi ir šis metas, kaip ir visa vasara, yra nuostabiai gražus...
Kai kas jau pasigedo paukščių šurmulio, nors jo dar yra. Tik pasiklausykite čiurlių, kurie aukštai danguje suka ratus, o paskui spiegdami nardo apie stogus. O rytais gieda dar daug kas... Tiems, kas vasaros viduryje nesitiki daugiabalsio paukščių choro, labai tiks juodojo strazdo rytinė giesmė – skardi, melodinga. Klausaisi ir galvoji, kad paukštis taip pat niekur neskuba, kad jam labai gera...
Strazdo giesmė panaši į atostogų melodiją...
Strazdo giesmė panaši į atostogų melodiją... Daugeliui mūsų jos pagaliau atėjo. O kiti, kuriems atostogos dar neišaušo ar jų visai nebūna, gamta gali džiaugtis visada.
Taigi, čiurlių jaunikliai jau plunksnuoti. Tiesa, dar sparnų plunksnos turi augti. Lizde jie tūno be jokių mankštų ir man kažkuo panašūs į japonų sumo imtynininkus – tokie rubuiliai, nepanašūs į kitus paukščiukus. Toks energijos ir atsargų kaupimas turi paaiškinimą – tėvų maitinami, jie turi būti pasiruošę staigmenoms.
O jų būna... Štai jei staiga atvėsta, senieji čiurliai keletui dienų kažkur išskrenda – gali būti, kad į pietus, ten, kur vyrauja šiltesnio oro masės. Lizde likę čiurliukai, o jų paprastai būna du, tūno nejudėdami, be maisto. Tiesa, dabar jiems paprasta, jie plunksnuoti ir vasara nėra šalta. Be to, taip pat išgyvena ir dar visai pliki jaunikliukai, kai jų niekas nei šildo, nei maitina. Tokioje bėdoje jiems labai praverčia sukaupti riebalai...
Tačiau jų prireiks ir vėliau, rugpjūčio pradžioje, kai jau visai užaugę paukščiukai vieną dieną ryšis skrydžiui. Jie tikrai niekur to nesimoko, tiesiog išnėrę iš lizdo krinta žemyn, suplaka sparnais ir nuskrenda.
Jų niekas nemaitins, tad pirmosiomis dienomis jiems labai pravers riebalai. Na, o paskui jie supras, kaip ore stvarstyti vabzdžius, kaip nakvoti. Čiurliai pas mus gyvens dar visą mėnesį, taigi turėsime laiko jais džiaugtis.
Beje, jeigu arti jūsų yra valstybinis parkas – nacionalinis ar regioninis, pasukite į jį. Tą daryti verta dabar, nes mums – atostogų metas, kas tik galime, skiriame nors kiek laiko sau. Žinoma, mes jau tikrai mėlyniavome, kai kas žemumose, paraistėse surado grybų. Po lietų reikėtų paskubėti jų ieškoti, nes gamtoje yra ne mažiau už mus juos mėgstančių ir vertinančių.
Pavėlavę įsitikinsime, kad tik kas kelintas baravykas ar raudonikis, ūmėdė yra sveiki.
Pavėlavę įsitikinsime, kad tik kas kelintas baravykas ar raudonikis, ūmėdė yra sveiki. Dėl to nereikėtų krimstis – juk tai, kas skirta mums, mums ir teks. Jei nėra grybų, mes galime rinkti uogas ar paprasčiausiai studijuoti gamtą. Štai šitos veiklos neveikia jokios permainos, tam laikas visada tinkamas.
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną vasaros, bent jau šios, reiškinį – ar matėte, kaip nusekę upeliai, gerokai nukritęs ežerų lygis, regimai apsausėjusios pelkės? Tai – jau keletą metų trunkančių sausrų rezultatas. Visada tikimės, kad ateis ruduo, snieginga žiema ir vėl viskas susitvarkys. Tačiau kol kas tokio balanso pasiekti nepavyksta. Kaip į tai reaguoja gyvūnai?
Bet vasarą gyvūnus ne visada lengva stebėti – žolės aukštos, krūmai tankūs, miškai susivėrę. Tačiau bebrai, gyvenantys prie savo sukurto tvenkinio, jaučiasi nekaip: jų vandens telkinys nuseko, plaukdami bebrai pilvais bruožia dumblą. Gerai, kad vasarą jie nekerta medžių, jiems nereikia nieko nešti, plukdyti vandeniu. Dabar jie tenkinasi žoline augalija ir ramybe.
Tačiau bebrų tvenkinys yra daugelio paukščių, žuvų, varliagyvių buveinė. Kuo labiau ji seklėja, tuo sunkiau visiems gyventi. Jei tik gali, antys, laukiai, nendrinės vištelės iškeliauja į greta esančius vandeningesnius ežerus.
Ant lauko keliuko lyg gelsvi kamuoliukai pabiro kurapkiukai.
Tačiau žuvims, varlėms to padaryti neįmanoma. Gerai, kad šių metų varliukai ir rupūžiukai jau neteko uodegų (jas turėjo pereinamoje stadijoje, vystydamiesi iš buožgalvių) ir iškeliavo į sausumą. Čia jie slapstysis po lapais, tarp žolių šaknų ir medžios, maitinsis. Jiems reikia išgyventi iki rudens ir pasiruošti žiemai. O tai ne taip lengva.
Ant lauko keliuko lyg gelsvi kamuoliukai pabiro kurapkiukai. Senosios kurapkos kartu su jais „maudosi“ smėlyje ir dulkėse, valosi plunksnas. Jaunikliai dar ne viską žino apie šį pasaulį, jie labai pažeidžiami. Tačiau senosios kurapkos niekam neleis jų nuskriausti – jos visą laiką stebi, kas dedasi aplinkui. Štai ore sušmėžavo mažojo erelio rėksnio siluetas, kurapkos sučerškė ir visas pulkelis akimirksniu nėrė į rugius. Čia saugu, čia daug lesalo.
Taip ir norisi sakyti – globok, vasara, savo vaikus. Juk iš tikrųjų vasara duoda pradą, pradžią visam, kas gyva. Ji teikia energiją mums. Mes galime to nejausti, galbūt net tam priešintis. Bet vasara visko duoda dosniai.
