Poilsiautojus traukia jūra, ypač „laisvas“ pajūris. Tačiau tikrai ne visi čia vasarojantys girdėjo apie įdomų pajūrinį Papės ežerą ir greta jo aptvaruose laikomus laukinius arklius tarpanus bei bandomus atkurti taurus. Kodėl jie čia, kokius eksperimentus daro latviai unikaliame gamtos kampelyje?
Pirmiausia – apie gamtiškąją Papę. Pajūrinis ežeras yra svarbiame paukščių migracijų kelyje, jame rudenį ir pavasarį pailsėti nusileidžia tūkstančiai žąsų, ančių, gulbių. Greta esančios pievos daugeliui šių paukščių patikimos maitinimosi vietos. Be to, čia auga gegužraibių sąžalynai.
Ilgainiui šis gamtos kampelis, aktyviai naudotas sovietiniais laikais, ėmė prarasti savo tikrąjį veidą – laukai apaugo krūmais, seklaus ežero pakraščiuose suvešėjo plati nendryno juosta. Surasta išsigelbėjimo priemonė – daug kur Europoje kraštovaizdžio priežiūrai laikomi žolėdžiai gyvūnai. Pirmieji į aptvarus, kurių plotas daugiau kaip 400 hektarų, atkeliavo tarpanai, po jų – Hekų galvijai. Šie gyvūnai drąsiai vadintini „puslaukiniais“, nes tokių gamtoje nebėra – juos iš naujo sukūrė žmonės, norėdami bent iš dalies atlyginti jiems padarytą skriaudą. Laukiniai arkliai tarpanai ir taurai gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystė giriose, tačiau jau 18-19 amžiuose jų nebeliko. Tik užsispyrusių mokslininkų dėka vėl galima pamatyti, kaip jie atrodė – atkurti gyvūnai daug kuo primena laukinius savo pirmtakus.
Labiau pasisekė tarpanams, nes Lenkijoje kaimuose dar buvo užsilikę arklių, turinčių nemenką grynųjų tarpanų kraujo dalį. Tiesa, „prikeliant“ tarpanus veisimui teko naudoti ir ponius bei laukinius Prževalskio arklius – tokie apgalvoti selekciniai darbai leido sukurti į laukinį tarpaną panašų gyvulį, kurį dabar derėtų vadinti tarpanoidu.
Daug prasčiau sekėsi su tauro atkūrimu, nes jokios genetinės medžiagos, leidžiančios tą daryti „švariai“ nebuvo. Paskutinis tauras krito XVIII a. pradžioje ir neišliko jo iškamšų, kailių – tik aprašymai, atvaizdai dailės kūriniuose. Todėl vokiečių zoologų brolių Hekų (Berlyno ir Miuncheno zoologijos sodų direktorių) pastangomis atkurti žvėrys, panašūs į taurus, buvo „komponuojami“ iš trijų dešimčių ekstensyvių galvijų veislių. Dabar Hekų galvijais vadinami žvėrys laikomi daugelio Europos valstybių saugomose teritorijose ir „dirba“ kraštovaizdžio formuotojais.
Tokia jų bei atkurtųjų tarpanų paskirtis ir Latvijoje, prie Papės ežero esančiuose aptvaruose, kuriuose su vadovu galima lankytis ekskursijoms. Visus savo globotinių reikalus žinantis I.Mednis pasakoja apie sėkmes ir nesėkmes, apie skirtingas tarpanoidų ir Hekų galvijų biologijas.
Žvėrys čia gyvena visus metus, jiems nėra jokios stoginės, pašiūrės – viskas „kaip gamtoje“. Todėl rudenį jie sukaupia daug riebalų, jų kailiai tampa tankūs ir šilti. Tik esant sunkiomis sąlygoms, giliam sniegui ar plikšalai, žvėrys maitinami papildomai. Čia jie sėkmingai veisiasi, tačiau kasmet apie pusę jauniklių pražudo vilkai. Ypač tai pavojinga galvijams, nes karvės veršiukus veda ne bandoje, o atsiskyrusios ir pasislėpusios miške. Tokiu momentu jų apginti negali niekas.
Yra dar viena problema: visi, kas sugalvos apsilankyti šiuose aptvaruose, atkreips dėmesį į skirtingų spalvų galvijus – juos veisiant dažnai gimsta netipiški individai, kurie turėtų būti brokuojami. Tokie faktai liudija apie dar nebaigtus Hekų galvijų, kaip tam tikros raguočių veislės, formavimo darbus. Palyginimui galima pasakyti, kad tarpanoidai netipiškų jauniklių neveda, visi arkliukai čia gimsta vadinamos pelės spalvos, su juodu išilginiu nugaros dryžiu.
Ir dar trumpai apie gyvūnų prižiūrėtoją I.Mednį. Tai – sociologas, prieš daug metų save atradęs šiame neįprastame darbe. Bendravimas su savo augintiniais, jų stebėjimas, kiekvieno gyvūno istorija jam – džiaugsmas. Netikite – užsukite į Papę ir patys tuo įsitikinkite. Juk ji – visai netoli nuo Palangos ar Šventosios.
