Tačiau yra labai svarbi proga prisiminti, kaip šiandien atrodo gamta ir… žiema. Sakysite: nėra jokios žiemos! Tačiau tą reikia ir prisiminti, nes kas žino, ar po 10 metų žinosime, kada pirmąkart žiemojome būtent taip, kada Vasario 16-ją rinkome žibutes ir tuo nesistebėjome.
Kodėl tą pravartu daryti šiandien? Atsakyti paprasta – mūsų pasaulyje tiek daug reikalų ir rūpesčių, kad juos geriausiai pastebime ir prisimename tik siedami su kokia nors žymia, svarbia diena.
Taip darydami nieko neatrandame, taip buvo visada. Štai paukščių sugrįžimo dienos sugretintos su vardinėmis, su kitomis svarbiomis šventėmis. Netolimi mūsų protėviai jau tada suprato, kad taip daryti yra naudinga.
Šiandien vėjas draiko medžių šakas, kažkur lynoja, kitur švystelėjo blyški saulelė. Nuo ryto groja, sausas šakas tarškina geniai, tilindžiuoja zylės. Net juodi kovai karksi visai nežiemiškai, o krankliai porom danguje raižo viražus, kad tik stebėk ir stebėkis. Sakysite – o kas čia keisto?
Negali būti, kad tai jūsų nestebina. Atsigrįžkime ir pažiūrėkime, kokios vasario 16-ios buvo netolimais laikais. Štai atsiverčiu savo stebėjimų sąsiuvinį... 1980 m. vasario 16., Žuvintas... Gūdi žiema, menkai padrėkęs sniegas, bet dar ne atlydys. Žvėrys jame išmynę gilius takus. Saulėta diena, bet pavasario dar nesijaučia... Priminsiu, kad tų metų žiema net ten, Pietų Lietuvoje užtruko iki pat kovo galo.
O dabar – jau naujesni laikai... 2007 m. vasario 16-ją visur baltuoja sniegas, gili žiema.
Labanoro girioje bandau eiti per pelkę, bet sniegas gilus, tenka grįžti atgal. 2012-ieji... Balta ir šalta, bebro troba apnešta sniegu. Pavasariu net nedvelkia....
2016-ieji... žiema, sniegas... Per pusnį atstraksi voveraitė, prie kelmo ilgai kapsto ieškodama rudenį paslėptų savo atsargų, bet nieko neradusi per pūgą nuliuoksi toliau.
Ar tą patį matėte ir jūs? Jei taip, prisiminkite ir kitiems apie tai pasakykite.
