Iš tikrųjų savo laiko skaičiavimui patvirtinimo iš gamtos nesulauksime. Bendro visai gamtai ženklo ar rodiklio nėra, tačiau galime kalbėti apie visus gamtos vaikus, kurie vienaip ar kitaip išreiškia savo požiūrį. Taigi jie vienu balsu tvirtina, kad jų ruduo skaičiuoja paskutines dienas.
Palaukite, neskubėkite pulti į neviltį: jie nesako, kad ruduo baigiasi. Jis baigiasi tik jiems, nes jų gyvavimas šiemet jau neįmanomas. Taigi būtume visai teisūs, jei pasakytume, kad jie savo rudenį baigia ir iškeliauja nebūtin arba nugrimzta ilgai truksiančion ramybėn. Jei rudenį skaičiuotume pagal augalų ir gyvūnų aktyvumą, jis truktų tik iki pirmosios lapkričio dekados, galbūt iki lapkričio vidurio. Tokio rudens vidurys būtų pati spalio pradžia, o gal rugsėjo galas, gražiosios bobų vasaros dienos.
Beje, spalio viduryje dar švilpauja varnėnai. Juos suviliojo šermukšniai, taigi paukščiai pulkais leidžiasi ir lesa jų uogas. Po šalnų jos bus ne tokios aitrios, bet tinka ir dabar. Taigi palesa, pakapnoja, o paskui, iš balutės atsigėrę vandens, skrenda į medžio viršūnę ir gieda. Gražu rudenį girdėti giesmes. Tačiau jos ne vienintelės – štai iki šiol dar labai aktyviai gieda dūminės raudonuodegės.
Kaimynų mes visi turime daug, gal tik ne viską suspėjame pamatyti. Pavyzdžiui, dažnoje kaimo sodyboje tikrai gyvena ežiai. Rudens vidurys – metas, kai ežiai aktyviai ruošiasi žiemai. Bene svarbiausias jų rūpestis – kuo geriau maitintis, sukaupti riebalų. Jų reikės miegant bent penketą mėnesių.
Taigi ežiai yra artimi mūsų kaimynai, o apie juos žinome visai nedaug. Jeigu ežį lyginsime su kitais mūsų žinduoliais, jis toks paprastas, gana primityvus. Visi jo giminės (vabzdžiaėdžių būrio atstovai – pas mus gyvenantys kirstukai, kurmiai) nepasižymi ypač aukšta psichika, nesiekia bendravimo su žmogumi, o maitintis ateina užuosdami maistą.
Kai kas tai vadina patiklumu – juk gyvūnai visai nebijo mūsų. Tačiau tai yra kas kita. Ežio jaukumas ar patiklumas – jo prigimties dalis. Kai kada ji padeda, nes taip gyventi paprasčiau, taip lengviau susirasti maisto.
Nors orai jau ir atvėso, ežių dar galima tikėtis, ypač švelnesnėmis naktimis, kai jie išeis ieškoti maisto. Tada juos matysime prie kelių, sutiksime savo kieme. Šis metas jiems labai pavojingas, nes kiekviena šių gyvūnų kelionė per kelius gali būti ir paskutinė. Būkime budrūs, saugokime juos. Ne tik save...
O kol kas aktyvūs ne tik ežiai. Dar judrūs žalčiai, angys. Vėlyvieji spanguoliautojai ant pelkės kupstų gali pamatyti driežiukų, vorų, o braudamiesi per krūmokšniais apaugusį pelkės pakraštį gali patirti susitikimą su šiek tiek neįprastais gyviais.
Jie – sparnuoti, krintantys nuo lapuočių medžių ir tiesiog prikimbantys prie drabužių. Grybautojai, žaliuokių rinkėjai ir keliautojai po gamtą klausia – kas jie? Gal tai nauja erkių atmaina, nes labai jau panašūs į jas: plokšti, kibiomis kojomis, tik daug judresni.
Bet tai tikrai ne erkės, nors šiuo metu jos taip pat ne retenybė ir jų reikia saugotis. Šie šešiakojai gyviai – briedmusės. Plokščios kraujasiurbės musės, gyvenančios elninių žvėrių kailiuose. Galima įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis girios žvėrys, ypač elniai, briedžiai ar stirnos, kurių kailiuose briedmusės nardyte nardo – štai kam reikalingas plokščias kūnas.
Prabėgusios savaitės saulėtos ir gana šiltos dienos pažadino širšuolus, ir jie zvimbė visur ieškodami maisto. Pagal nutriušusius, apirusius jų sparnus galima spręsti, kad šie vabzdžiai gyvens neilgai. Tačiau kaip sakoma – alkis ne brolis. Kažkada jiems buvo visai paprasta stvarstyti muses, net drugelius. Dabar jie tokie lėti, nevikrūs.
Visai neseniai stebėjau ir net fotografavau mums neįprastą, o gamtai, matyt, visai paprastą atvejį: neradę grobio, du širšuolai puolė vienas kitą. Stebėjau jų kovą ore, paskui – ant kelmo, kur jie susikibę nukrito. Apie 20 minučių jie dūzgė ir galynėjosi – net keista, tačiau baisiuoju savo geluonimi taip ir nepasinaudojo. Laikydami vienas kitą kojomis, jie kramtėsi aštriais žandais, raičiojosi po samanas. Po kiek laiko vienas širšuolas nutilo, o antrasis savo auką ėmė smulkinti ir ryti.
Kas žino, galbūt jie buvo iš vieno lizdo. Dabar tas lizdas tuščias, liko tik vienas sotus širšuolas, kuriam gyventi laiko visai nedaug. Ar šis atvejis unikalus? Žinoma, ne – jų gamtoje daug, tiesiog – prie kiekvieno kelmo, ant kiekvieno žolės stiebelio. Gali būti, kad mes nemokame jų pastebėti, suprasti. Todėl noriu dar sykį priminti – gamtoje neskubėkime, geriau – žvalgykimės ir ieškokime. Kiekvienas mūsų atradimas suteiks mums žinių ir džiaugsmo.
