Lietuvoje jų tik 2 rūšys – plačialapis ir pilkalapis, jos priklauso astrinių (graižažiedžių) augalų šeimai. Tiesa, plačialapis šaukštis nors ir neauga visur, tačiau yra gausesnis, randamas prie upelių, paežerėse, drėgnuose šaltiniuotuose šlaituose; pilkalapis yra daug retesnis, gausiau augantis Kuršių nerijoje, pajūryje.
Šaukščių svarbi savybė – labai ankstyva vegetacija. Plačialapių šaukščių „burbuolės“ – ant kotų susiglaudę žiedynų graižų pumpurai pakyla kartu su šalpusniais ir pirmosiomis žibuoklėmis. Per labai trumpą laiką, paprastai kovo gale ar pačioje balandžio pradžioje atsiveria ryškiai raudoni žiedai apatiniuose graižuose, o stiebui augant ir didėjant tarpams tarp graižų, pražysta ir esantys pačioje viršūnėje. Lapelių iš pradžių nebūna, po to jie išsiskleidžia ir pamatome, kad tai šalpusnių ar net varnalėšų lakštus primenantys lapai.
Plačialapiai šaukščiai žydi labai trumpai – saulėtame šaltiniuotame šlaite jau balandžio viduryje raudoni žiedai išblunka, mezgasi vaisiukai. Tada ima vešėti lapai, kurie gali būti didesni nei pusės metro skersmens, o pats augalas gegužės mėnesį būna iki pusantro metro aukščio.
Smėlynuose augantis pilkalapis šaukštis atrodo kukliau – pavasarį jo žiedai balkšvi ar gelsvi, o pats augalas pilkšvas – iš dalies tokį įspūdį susidarome dėl balsvų lapus dengiančių pūkelių.
Šaukščiai labai svarbūs pavasario vabzdžiams, nes jų žiedus lanko bitės, kamanės, drugiai. Šie augalai labai dekoratyvūs, tačiau sėklomis plinta vangiai – skristukus turinčios sėklos išnešiojamos vėjo ir ne visada sudygsta. Daug paprastesnis jų plitimas šakniastiebiais, kurie yra ilgi ir labai gyvybingi.
Kai atsisveikinsim su balandžiu, šaukščius pažinsime tik matydami pro plačius lapus išsikišusius nulinkusius jų stiebelius su baltuojančiom pūkuotom galvelėm. Dar vėliau juos užgoš kiti drėgnų vietų augalai.
