Tačiau jeigu vėl sugrįšime prie vorų, turime priminti, kad jie yra nors ir medžiotojai, gaudantys smulkų gyvą grobį, tačiau žmogui niekuo nepavojingi. Žinoma, jeigu grybaujant iš pušyne surasto voratinklio pirštais bandysime ištraukti vorą kryžiuotį, jis tikrai ginsis ir gana skaudžiai įžnybs, savo aštriais žandais pradurs mūsų pirštų odą ir suleis nuodų – jie nebus pavojingi, nes skirti tik musei paralyžiuoti. Tiesa, jautresniems žmonėms šie nuodai gali sukelti niežėjimą, galbūt – patinimą. Tačiau ar šioje situacijoje kuo nors bus dėtas voras?
Lietuvoje gyvena gerokai daugiau nei 300 vorų rūšių. Tenka pripažinti, kad jų fauna (rūšinė įvairovė) iki galo neinventorizuota, taigi, jų gali būti daug daugiau. Na, o visų jų ekologija, biologija mūsų krašte tirta dar mažiau. Gerai, kad nors Europoje yra šiek tiek arachnologų (mokslininkų, tiriančių vorus) ir mes apie savo rūšis galime sužinoti iš jų darbų.
Lubomis ar sienomis lėtai ropojantys šienpjoviai mums niekuo negresia ir atlieka labai svarbų darbą: valo patalpas nuo pačių smulkiausių vabzdžių ar erkučių.
Tai, ką mes vadiname vorais, yra voragyvių klasės vorų būrio (Aranei) atstovai, kuriuos dažnai painiojame su į juos panašiais tos pačios klasės kitų būrių gyviais. Vieni tokių gyvių yra šienpjoviai – Lietuvoje gana dažnai sutinkami ilgakojai voragyviai, nuo tikrųjų vorų besiskiriantys kūno sandara: vorų kūnas dalinamas į pilvelį ir galvakrūtinę, gi šienpjovių šios dalys jungiasi ir sudaro ištisą kūnelį.
Ilgos kojos atrodo labai nevikrios, jomis šienpjovys juda lyg čiuopdamas aplinką – tiesa, tą jis daro gana užtikrintai. Jeigu koja užkliūva ar nutraukiama, ji kurį laiką dar virpa ir trūkčioja – žmonės seniau sakydavo, kad ji „šienauja“.
Dabar, vasaros gale, šienpjovius galime matyti ant žolių, ypač plačių lapų, kur jie mėgsta šildytis po vėsesnės nakties. Kai kurios rūšys gyvena miško paklotėje, plyšiuose, pastatuose. Šie gyviai – ne vegetarai, jie medžioja mažus vabzdžius (ypač amarus), erkutes. Nors daugelis aktyvūs naktį, tačiau įprasti ir dieną.
Stebint šienpjovius gali pamanyti, kad tai – vieni nekalčiausių ir taikiausių gyvūnų. Tačiau apžiūrint paprastojo šienpjovio patinėlį pamatai priekyje styrančius 2 „ragus“ – cheliceromis vadinamus aštrius žandus. Jie naudojami tarpusavio kovoms. Patelės tokių ginklų neturi, tačiau yra daug gražesnės, jų nugaroje yra rudai juodas, baltu apvadu „balnelis“.
Suaugusius šienpjovius gamtoje stebime nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens. Tačiau kai kurios jų rūšys žiemoja mūsų rūsiuose, patalpose – kai kam išgąstį kelia lubomis ar sienomis lėtai ropojantys šienpjoviai, kurie iš tikro mums niekuo negresia ir atlieka labai svarbų darbą: valo patalpas nuo pačių smulkiausių vabzdžių ar erkučių.
Šienpjovys, lėtai ropojantis lapais, kopinėjantis žolių stiebais, taip ir vilioja jį sugauti, paimti pirštais. Nedarykite to, nes taip tikrai pakenksite: nutrauksite, nulaušite jo kojas. Iš tikro, tokia šių galūnių savybė yra viena iš šienpjovio savisaugos priemonių – jeigu kas nors nutrauks koją ir ši trūkčiodama stebins (o gal ir suglumins) užpuoliką, pats gyvis spės pasprukti ir liks sveikas. Ko gero, dėl šios savybės šienpjovių negaudo paukščiai, neteko matyti jų įkliuvusių ir vorų tinkluose.
