Tačiau toks šviesos ir tamsos persvėrimas yra lydimas labai svarbių procesų. Visų pirma, vis dažniau regime vėsias naktis. Saulė trumpiau šildo žemę, vadinasi, vėsta ir dirva, ir vanduo. Rytais ir vakarais rangosi rūkai. Kaip ilgai po tokio rūko užsibūna rasos – gailios, jau visai nešiltos...
Tačiau rasos nubyra, saulutė šauna aukštyn – dar vasara, dar labai gražu. Jeigu į gamtą spėjome išeiti anksčiau, galėjome suderinti labai svarbius dalykus – pavyzdžiui, kol švito diena, prisirinkti pintinėlę grybų, o dabar surinkti lauko gėlių puokštę. Jų labai daug, jos viena už kitą gražesnės.
Ko gero, šis vasaros metas visai ne prastesnis nei žydinčios Joninės. Tik spalvos dabar kitos, kiti augalai. O puokštė mums bus reikalinga po poros dienų, per Žolinę. Žolinė, paskutinė didelė vasaros šventė, vainikuoja vešėjimą, brandą ir žolynų išskirtinumą.
Ši diena krikščionių pasaulyje minima kaip Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės. Senovės baltai, mūsų protėviai, Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių.
Šiandien mes taip aklai nesaugome savo naujojo derliaus. Tačiau Žolinės atlaiduose pašventintos puokštės su žolynais ir javų varpomis, vaisiais ir uogomis mūsų namuose saugomos ilgai, sudžiūsta. Juk taip saugomos verbų puokštės. Sakoma, kad jų negalima išmesti – galima tik sudeginti...
O jeigu jau kalbame apie žolynus, turėtume prisiminti, kad dar vasara, taigi metas rinkti juos ir džiovinti žiemai. Kai ką rinkti pavėlavome, tačiau dabar dar tikrai surasime vešliai žydinčių šlamučių, katpėdėlių, jonažolių, čiobrelių ir raudonėlių. Džiovinti galime ir mėlynes, net žemuoges. Tai dabar jos atrodo labai paprastos – o žiemą net mažas jų žiupsnis bus be galo vertingas.
Taigi – grybai auga, augalai veši, žydi. O kaip gyvuoja mūsų paukščiai? Ar jau pakilo kelionėn? Ventės rago Ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys gyvena, kaip sako, pačiame paukščių kelyje ir laiko ranką ant migracijos pulso. Pro Ventės ragą kasmet praskrenda milijonai paukščių, ypač vasaros gale ir rudenį, iki 100 tūkst. pakliūva į žieduotojų tinklus ir čia gauna žiedus, savotiškus asmens dokumentus.
Ko gero, šis vasaros metas visai ne prastesnis nei žydinčios Joninės.
Pagal juos mes sužinojome apie daugelio paukščių skridimo kelius, apie žiemavietes. Tačiau šiame moksle dar tiek nežinomų dalykų. Galų gale kinta ir pati gamta, keičiasi klimatas. Paukščiai ir šiaip gali apsispręsti keliauti kitaip nei visada, ir niekas negali pasakyti tokių jų pasirinkimo priežasčių. Štai neseniai buvo pranešta, kad mažosios gulbės, kurios peri Eurazijos šiaurėje, žiemoti skrenda ne į Britų salas, kaip buvę daug amžių iki tol, o į Indiją, prie Juodosios jūros.
Sakysite, gerai, gulbė pastebima – juk didelis baltas paukštis. O ką kalbėti apie kitus, mažus, akin nekrintančius paukščius? Ar pakanka tyrimų ir tyrėjų? Labai taiklus klausimas – tyrėjų visada nebuvo per daug, o dabar, atrodo, jų labai sumažėjo.
Pastebima neigiama tendencija paukščius tik stebėti – šiaip sau, kaip atrakciją, kaip cirko vaidinimą ar vaivorykštės plazdėjimą. Tačiau kur gilesni tyrimai, kur visą Lietuvą apimančios kurapkų būklės studijos, kur... Mes žvalgomės į jaunimą, į tuos žmones, kurie turės tapti Lietuvos mokslo tęsėjais. Ar jų kur nors yra...
Vargu ar verta tuo abejoti – jų tikriausiai yra. Štai paskelbta, kad pradėta rengti nauja Lietuvos raudonoji knyga – tam bus sutelktas didelis autorių kolektyvas, o be žinių tokio darbo neatliksi. Štai 2007 m. išleistą Raudonąją knygą rengė, atrodo, 59 autoriai, geriausi savo srities specialistai.
Tačiau labai rūpi, kas tyrinės visas paukščių, žvėrių rūšis, visus vabzdžius ir kitus gyvūnus, augalus. Vis dėlto esame tikri, kad kažkur auga nauji gamtos vaikai, kad jie pasiruošę savo gyvenimą skirti tam, kas pasaulyje gražiausia, – mūsų gyvajai gamtai.
