Tokio tako įrengimo idėja buvo sutikta nepatikliai. „Taigi poilsiautojai čia viską išmindys ir gėles nuskainios!“ – galvas kraipė skeptikai. Optimistai galvojo ir darė kitaip, nes tokių pavyzdžių vietoje nebuvo, o svetima patirtis daugelio buvo sutinkama atsargiai ir įtariai. Praėjo daugiau kaip 20 metų, Dūkštų ąžuolyno taku jau žingsniavo dešimtys, o gal – net šimtai tūkstančių lankytojų. Nepasitvirtino skeptikų pranašystės, gamta nenukentėjo. O prie Dūkštos upelio, arčiau Neries, buvo įrengtas daug ilgesnis, sudėtingesnis, bet įvairesnis takas.
Šiuos takus žino daugelis vilniečių ir sostinės svečių. Tačiau šiomis dienomis siūlau pasukti kitur – apsilankyti lengvai pasiekiamame ir tikrai daug įdomybių žadančiame Varnikų pažintiniame take.
Varnikai – kaimas netoli Trakų, į jį iš Vilniaus kelio prieš Trakus reikia sukti dešinėn, o nepaklysti padės ženklai ir rodyklės. Tuo pačiu keliu, pasukę į dešinę, Varnikų taką pasieks ir važiuojantys pro Lentvarį.
Varnikų botaniniame-zoologiniame draustinyje (jis yra Trakų istorinio nacionalinio parko dalis) įrengtas pažintinis takas nutiestas per įvairius draustinio biotopus. Draustinyje auga 100-130 metų amžiaus natūraliai susiformavęs miškas, kuriame vyrauja ąžuolai, pušys, eglės. Varnikų aukštapelkėje yra yra 4 ežerai – Baluošas, Piliškų, Bevardis ir Ilgelis.
Šie ežerai ir pati aukštapelkė yra senojo, prieš keletą tūkstančių metų čia bangavusio ežero vietoje. Jų vandens lygis vienu metru aukštesnis už netoliese esantį Bernardinų (arba Lukos) ežerą. Kažkada pelkę buvo bandyta sausinti, tad jos pakraščiai dabar apaugę mišku. Tiesa, čia augantys beržai ir eglės atrodo labai keistai.
Atvira aukštapelkės dalis anksti sukaupia saulės šilumą, čia peri geltonosios kielės, kiauliukės, nusileidžia didžiosios kuolingos. O vasaros gale pelkėje ant kiminų kupstų raudonuoja spanguolės.
Nusausintuose papelkiuose auga grybai, veši mėlynės. Lankytojų srautas čia visada gyvas. Jį suvaldyti padėjo įrengtas 3,5 kilometro ilgio pažintinis takas. Bet kuriuo metų laiku čia galima keliauti nutiestais mediniais lieptais, 10 stendų pateikiama informacija apie gamtos įdomybes, kompleksus, augalus, gyvūnus.
Ką Varnikų take pamatysime ir surasime dabar? Kodėl jį verta aplankyti? Be to – o kokiu metu čia geriausia vaikščioti?
Pats geriausias metas lankytis – tikrai ne vidudienis. Jei kovo vidurio diena giedra ir saulėta, tam ypač tinka rytas ar pavakarys. Tokiu metu tikrai girdėsime skardžius gervių trimitus, giedančius juoduosius ir amalinius strazdus, taip pat 3-4 rūšių zyles, bukučius, Tuoj turi pradėti suokti liepsnelės, čiulbėti kikiliai. Nuo tako galima pamatyti kiškius, lapę, o sėkmės atveju – net briedžius.
Šiltomis dienomis ant lentinio tako šildosi gyvavedžiai driežai (jie pabunda labai anksti), ant kupstų – angys. Ežerėliuose dabar bus galima matyti antis klykuoles, didžiuosius dančiasnapius.
Labai įdomi aukštapelkės augalija, nes daugelis čia augančių krūmokšnių – visžaliai, taigi – žaliuojantys visus metus. Tokie yra gailiai, balžuvos (arba balažolės), spanguolės. Nuo tako matysime žaliuojančias pataisų „kasas“ ir ant kupstų – jau greitai geltonai pražysiančias švylių galveles.
Taku reikia keliauti lėtai, žvalgantis ir stebint, fotografuojant. Apsilankę čia dar po 2 savaičių atrasite naujas gamtos spalvas (jau tikrai žydės žibuoklės!) ir naujus garsus. To pakanka apsispręsti: Varnikų pažintinį taką aplankyti būtina!
