Taigi – zylės, bukučiai, geniai, žaliukės ir net alksninukai dalį dienos praleidžia lesyklos apylinkėse, gieda, tvarkosi plunksnas, o praalkę skrenda saulėgrąžų. Prieš porą dienų stebėdamas taip atsipalaidavusius paukščius, nejučia juos palyginau su darbštuole varna – ji šmėstelėjo virš galvos ir spėjau padaryti tik vieną „dokumentinę“ nuotrauką, liudijančią jos rūpestį.
Varna suko lizdą ir nešė šakas, vadinasi – kitkam ji laiko neturėjo. Stebėjau ją pievoje – krypuojančią, kažko ieškančią – pamaniau, kad lesalo, bet ji snapu sugraibė žolių kuokštelį, pridėjo šuns plaukų ir vėl plastelėjo pušies viršūnėn – lizdo vidų kloti.
Kol mes visi laukiame, kada prasidės pavasaris, ir šventai tikime, kad tik po Velykų, varna baigia sukti lizdą ir greitai ims dėti kiaušinius. Jos pavasaris jau „įsibėgėjo“. Ko gero – nuo jos neatsilieka ir kiti paukščiai, kad ir juodieji strazdai. Tačiau pasižiūrėkime, ką varna veikia popietę, kai yra visiems paukščiams laisvas metas, kai nesukami lizdai ir kai galima rūpintis tik savimi.
Štai ji atskrido prie lesyklos, drąsiai (o tai liudija, kad ji čia – ne pirmąkart) įsitaisė ant šakos, pasitaisė apdarą ir plastelėjo artyn, išvaikydama visas zyles ir sniegenas. Negi ir jai patinka saulėgrąžos? Nelabai... Varna snapu žarstė jas, rado visokių kitų sėklelių, trupinių, rūpestingai juos rinko, o po to, pabaidyta greta užriaumojusio mašinos variklio, plastelėjo šalin. Nieko tokio, atskris vėliau.
Rytoj Velykos. Varna tikrai žino, kur bus jos vaišių stalas. O man įdomu: šventą dieną ji suks lizdą ar ne?
