Dabar – pats tikrasis atostogų metas, todėl mes kaip niekada gerai pamatome Lietuvą ir jos gamtą, atgaiviname senąsias patirtis. Ko gero, tik retas kuris nusimena keliaudamas. Visi kiti, net ir platų pasaulį regėję, džiūgauja ir didžiuodamiesi sako „pati!“. Pati gražiausia, žaliausia!
Su jais neįmanoma nesutikti, nes šią vasarą gamta ypač vešli ir, svarbiausia, labiausiai žydinti. Atrodo, trūko visai nedaug – leisti pievas šienauti tik vieną kartą ir tą atlikti iki vasaros galo. Taigi, tokios pievos pagaliau vėl „grįžta“ į tikrąjį mūsų kraštovaizdį.
Jose galėjo vaikus išperėti ir išauginti paukščiai, jauniklius išsaugoti stirnos ir kiškiai. O dabar jos žydi, maitina bites, kamanes ir drugius.
Teko braidyti po tokias pievas – net galva svaigsta nuo tikrų pievos augalų kvapų, o akys nespėja ganyti aplinkui plazdančių drugių. Toks turtas, sakyčiau – gamtos lobis, išsaugotas. O reikėjo visai nedaug...
Vieniems skaičiuojant prikultų javų tonas, kiti svarsto medų. Kas rūpinosi bitėmis, joms padėjo, tikrai nesiskundžia. Tačiau kai kas kalba, kad būtų gerai, kad bitutės išgyventų. Tačiau bitės – naminiai vabzdžiai, už jas atsakingi mes, žmonės.
O paukščiai – laisvi. Rugpjūtis į jų pasaulį atneša naujus vėjus: štai nemažai „vasaros“ rūšimis vadinamų jau pradėjo savo keliones. Pirmosios išskris devynbalsės, pečialindos, nendrinukės, paskui jas – lakštingalos, musinukės.
O paskui ateis eilė gandrams. Taip pat – nors iki šv. Baltramiejaus liko dar trys savaitės, tačiau kai kurie gandrai atsisveikina jau dabar. Jų vasara buvo nei labai gera, nei bloga – tiesiog vasara, ir viskas.
O mes dar liekame su vasara, su jos darbais ir malonumais. Dar daug kuo ji su mumis dalysis, daug ką dovanos. O mes turime būti kartu ir priimti tas dovanas.
