Tuo nesistebime, nes kitaip vasara nemoka. O dar mus guodžia ir tai, kad vasaros darbų sąraše yra ir mūsų poilsis, taigi – lyg ir gurkšnis ramybės, atostogų ir baltų debesų, į kuriuos galime žiūrėti neskaičiuodami laiko.
Ne už kalnų rugpjūčio vidurys. Jau dabar galima drąsiai patvirtinti, kad šios vasaros prognozės pasitvirtino: buvo labai šviesu, saulėta, karšta. Žadėtoji sausra, kaip ir buvo kalbėta balandį, pavasariui įpusėjus, sukėlė begalę rūpesčių.
Gali būti, kad ne viską gamtoje sugebėjo pataisyti liepos lietūs. Jie leido atsigauti žolynams, medžiams, o šių žaluma ir žydėjimas užmarštin nunešė prisiminimus apie sausrą. Buvo metas, kai ūkininkai gyveno dvejonėmis ir negalėjo pasakyti, kodėl šiemet prikuls mažiau javų – ar dėl sausros, ar dėl lietų.
Lietaus buvo daug, kai kur – net gerokai per daug. Ką tai lėmė? Imkime ir apsižvalgykime aplink. Visų pirma, žinoma, ieškome grybų, o jų labai mažai. Neturime teisės tvirtinti, kad jų nėra, bet... Net dzūkai į šilus jų rinkti neina – kodėl tą daryti turėtume mes?
Jūsų klausimas dabar turėtų būti toks: o kodėl grybai neauga, kodėl jie kažko laukia? Iš tikrųjų viską lemia pirmoji sausringa vasaros pusė, nes dirvoje esanti grybiena sudžiuvo, nusilpo. Jai atsigauti reikia ne tik daug drėgmės, bet ir laiko. Kai ji suvešės, paviršiun pakils vaisiakūniai – grybai. Vasara neskuba – mes taip pat turime laiko, palauksime.
Gamtai uogų ar grybų trūkumas naudingas: niekas nesiveržia į miškus, netrikdo jos ramybės. Antroje vasaros pusėje tai labai svarbu. Šios vasaros žvėrių ir paukščių vaikai skuba kibtis į savarankišką gyvenimą, jiems svarbu mokytis, stiprėti, keisti plunksnas. Niekieno netrikdomiems ir nebaidomiems. Daug ką lemia net keletas dienų, per kurias įvyksta dideli pokyčiai.
Ar girdėjote – mūsų paukščiai jau išskrenda! Sakytum – dar taip gera, dar tokia ilga diena... Ventės rage tinkluose daugiausia sugaunama nendrinukių, devynbalsių, kitų vabzdžialesių vasaros sparnuočių. Vis dažniau čia plazda gegutės, geltonosios kielės, medšarkės. Nors į tinklus labai retai pakliūva čiurliai, tačiau ir be tokių naujienų žinome – jie išskrenda.
Kol kas tik rugpjūčio pradžia, čiurliai pas mus neišbuvo trijų mėnesių. Bet jaunikliai užaugo, lizdai liko tušti. Metas skristi. Ko gero, mes labai pasigesime čiurlių greito nardymo mūsų kiemuose, rūpestingo jų gyvenimo kaimynystėje. Gali būti, kad, sugrįžę po metų, jie suras visuose renovuojamuose namuose įrengtas lizdavietes, tad nesijaus nuskriausti ir benamiai.
Nukirtus javus, žvėrys praras laikiną prieglobstį laukuose. Dar pailgės jų keliai, nes vakare iš miškų teks keliauti į ražienas maitintis, o paryčiais – grįžti namo, į saugius guolius giriose. Toks žvėrių judėjimas ir vėl perspėja: vairuotojai, būkite atsargūs! Tai mums atrodo, kad keliuose mes esame vieninteliai ir svarbiausi. Pasirodo, čia galima sutikti žvėrių, o jie tokių mūsų nuostatų nesupranta.
