Saulėtą dieną jie mirga ore ir vairuotojai ant savo automobilių langų mato žuvusių, iš oro „ištrauktų“ vabzdžių liekanas. Grįžtantys vabzdžialesiai paukščiai – musinukės, devynbalsės, žiogeliai, kiauliukės, nendrinukės ir lakštingalos, kregždės yra jų aktyviojo meto liudininkai. Kad vabzdžiai jau darbuojasi, ne tik straksi, ropoja ir skraido, liudija jų graužimo žymės ant besiskleidžiančių lapų. Taip jau yra, kad naujos žalumos ir maisto poreikis didelis, todėl greitai mes nerasime nė vieno sveiko, vabzdžių nepažeisto lapelio. Kas lemia tokį staigų vabzdžių aktyvumą?
Baigiasi balandis, taigi – matyti jau du trečdaliai šių metų pavasario. Kadangi vasariški reiškiniai gamtoje stebimi jau paskutinę gegužės dekadą, gali būti, kad matyto ir laukiamo pavasario santykis yra dar kitoks. Nemažai vabzdžių peržiemojo suaugėlio stadijoje, todėl skraidyti, ropinėti pradėjo sulaukę pirmojo atšilimo. Kitų žiemojusios lėliukės praplyšo ir gamtai dovanojo „naujus“, lygiais sparnais drugius, žvilgančiais antsparniais vabalus.
Tiesa, yra ir tokių, kurių žiemojo kiaušinėliai ar vikšreliai; jų nauja karta bus šiek tiek vėliau. Žemaitijoje gyvenantis drugys juodasis apolonas gyvena būtent taip – dabar ant rūtenių, žydinčių šio krašto kalvose, galima rasti drugio vikšrus, jie greitai virs lėliukėmis. Vasaros pradžioje iš lėliukių išsiris balti, juodais sparnų galais ir ryškiu gyslų piešiniu apolonai.
Tiesa, kai kas, sakytum, nepasikliauja gamta ir žiemoja visaip. Uodai, kurių jau greitai sulauksime, žiemoja suaugę, o kad būtų didesnė garantija, dumble dar palieka kiaušinėlius. Kas žino, kam pavasario sulaukti pavyks geriau? Mūsų taip nelaukiami uodai gamtoje labai svarbūs: jais maitinasi kiti vabzdžiai, varlės, paukščiai, šikšnosparniai. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, kaip ekologinė piramidė gyventų be uodų. Per vasarą sulaukiama keleto uodų kartų – jie, kaip jau matėte, pasiruošę ne tik žiemai, bet ir galimoms sausroms.
Nemažai vabzdžių yra būdingi tik pavasariui, todėl jų žvalgytis reikėtų dabar. Nemažai drugių rūšių ir ypač – pavienės bitės yra pirmosios žalumos ir pirmųjų žiedų palydovės. Daug ką pavasarį maitina ir gelbsti blindės. Dabar jų žydėjimas jau baigiasi, todėl po savaitės – kitos nemažai pavienių bičių, smėlėtoje pašlaitėje rausiančių urvelius, iškeliaus nebūtin. Jos savo misiją atliko, urvelių gilumoje esančiose šoninėse nišose savo būsimiems bitukams paliko maisto, ir augdami jei nebadaus. Jų vystymasis bus ilgas, skraidyti jie išlįs tik kitą pavasarį.
Baigia tekėti beržų sula – ten, kur žiemą nupjautų beržų kelmai „apkerpėjo“ rūgstančios sulos putomis, aitraus kvapo priviliotos suskrido musės, atplazda drugiai. Kvapai vabzdžių pasaulyje labai svarbūs, maistą ir kitos lyties individą jie gali pajausti ir už kilometro. To negali nei vilkas, nei lapė.
Štai miško keliuko pakraštyj vienas grumstelis kažkuo patiko drugiams baltukams. Sunku pasakyti, kuo jis toks patrauklus – gal saulytės pašildytas rūgštus durpžemis skleidžia jiems skanų kvapą, gal pūva augalų šaknys. Tačiau net vėjo nublokšti ir pasklidę aplinkui, baltukai grįžta ir leidžias čia pat. Jų pavasaris dar tik prasideda. Bet kiekviena diena šiame pasaulyje bus tik pilnesnė, su didesniu ir tirštesniu vabzdžių pulku.
