Šviesa mums yra visų gyvenimo reikalų kelrodis. Kai šviesu, mes gyvename kitokiu ritmu, jaučiame kitokį jėgų antplūdį. Stojus tamsiųjų dienų metui, stebimės energijos trūkumu. Tiesa, kartais tokias nuotaikas sugalvojame patys sau, nes jas, pasirodo, galima valdyti, galima įsikalbėti ar paneigti. Taigi, galime būti daug stipresni ir veiklesni tada, kai žinome, kad viskas yra tik laikina, o mėnuo iki gerųjų naujienų yra visai trumpas. Išlaukti tą mėnesį gali padėti smagūs darbai, ruošimasis žiemai ir pokalbiai apie gamtą.
Juk mes turime gyventi kartu su gamta, reaguoti į jos tempus, pokyčius. Negalime ir nematyti mūsų, žmonių, gamtoje ir greta jos. Tiesa, kažkas pasakė, kad gamta nėra mūsų namai. O kur jie tada? Kur įsikūrė mūsų protėviai ir kur išplėtė savo valdas? Kur jie palietė gamtą, įsibrovė į ją?
Tiesiog nežinau – čia man kvepia viduramžių klausimu, kuriuo buvo mėgaujamasi: kas pirmiau atsirado – višta ar kiaušinis? Šios šnekos yra dėl šnekų, jos bevaisės ir tuščios. Manau, kad yra daug svarbesnių reikalų ir kalbų, todėl grįžkime prie jų, prie gamtos – visų mūsų namų.
Manau, kad dabar reikėtų kalbėti apie rudens reikalus. Šiandien daugelis medžiotojų ir ne tik jie prisimena labai netolimus laikus, kai svarbiausias medžioklės laimikis buvo šernas. Daug kas į medžioklę važiuodavo dėl jų, šernų.
Kodėl – važiuodavo? Ir dabar važiuoja. Tik ne visi, nes kai kur šernų gausa sumažėjo drastiškai. Afrikinis kiaulių maras Lietuvoje per penketą metų gerokai pakeitė šernų populiaciją. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Marijampolės skyriaus medžioklės žinovas Algis Sventickas įsitikinęs, kad jokios katastrofos čia nėra, o tai, kad kažkada rajone būdavo sumedžiojama po 1200 šernų, nėra geras pavyzdys – populiacijas buvo tikrai per didelė, gyvenanti jau pasėlių sąskaita. Kai kur, patyrusios medžioklės žinovo nuomone, šernų gausa savo galimybes viršijo bent keletą kartų.
Varėnos skyriaus medžioklės žinovas ir draugijos skyriaus valdybos pirmininkas Rolandas Micevičius paklaustas atsiduso – bėda, didelė bėda. Varėnos rajonas – Lietuvos pietuose, nuo čia ir pradėjo plisti afrikinio kiaulių maro užkratas. Būdavę metų, kai Varėnos medžiotojai savo nenašiose žemėse sumedžiodavo 600 šernų, dabar, medžioklės žinovo įsitikinimu, jų nebus sumedžiota ir 300. Jo Musteikos klubas, anksčiau kasmet sumedžiodavęs bent 60–80 šernų, šiemet gali džiaugtis sumedžiotai 3 žvėrimis. Per paskutinius 2 mėnesius nebuvo pranešimų apie Varėnos rajone sergančius šernus nebuvo.
Zarasų skyriaus medžioklės žinovas Vytautas Mickevičius sako, kad pirmoji maro banga lyg ir aplenkė Zarasų rajoną, tačiau antroji kai kur nusinešė daugumą šernų. Po šių kritimų kai kur šernų vėl randasi, antai – tie klubai, kurie vasarą nematė nė vieno šerno, dabar randa jų pėdsakus, mato pačius žvėris. Šiek tiek šernų ateina iš Baltarusijos, nes už valstybės sienos yra saugoma teritorija, kurioje žvėrys nemedžiojami.
O Skuodo rajone medžioklės žinovas Liudas Jonaitis aiškino, kad yra šioks toks sumažėjimas, tačiau jis nežymus, paslapties čia nėra – kol kas Skuodo rajone nėra registruota afrikinio kiaulių maro atvejų. Tas pat ir prie Lietuvos esančiuose Latvijos medžioklės plotuose, ten šernų būklė taip pat gera.
Dar L. Jonaitis pasidžiaugė, kad rajono miškuose gausu briedžių, tauriųjų elnių ir ypač daug stirnų. Beje, labai įdomus pastabėjimas – jo klube savaitgalį sumedžioti 4 šernai. Varėnos rajono Musteikos klubo medžiotojai to gali tik pavydėti.
Kartu prisiminiau prieš porą savaičių Juodkrantėje, Kuršių nerijoje įvykusius susitikimus su šernais – jie kas naktį knisa gyvenvietės vejas, varto atliekų konteinerius ir aria pamario šlapynes. Kadangi Lietuvoje ne visur regėsi tokius jų veiklos požymius, čia vėl pasijutau lyg senais laikais.
Iš tikro, šernų XX amžiaus pradžioje, iki pat Antrojo pasaulinio karo ir po jo buvo gana reta, apskaitų metų būdavo surandama keletas šimtų šių žvėrių. Tačiau apsauga bei galimybės maitintis javuose, bulvių ir šakniavaisių laukuose, globa ir šėrimas žiemą jų gausą pakėlė iki dešimčių tūkstančių.
Taigi šernai – ta rūšis, kuri, esant nors mažiausiai galimybei, beregint pasinaudoja tuo, kas jai naudinga.
Tačiau gamtoje visi gyvūnai ir net augalai išnaudoja kiekvieną galimybę įsitvirtinti, įsikurti. Jei miško aikštelėje supurensite 1 kvadratinio metro dirvos plotelį, po 2–3 metų čia rasite sudygusias eglutes, pušeles, berželius. Kaip toliau jiems seksis augti – kita kalba. Tačiau sėkloms svarbu patekti į gerą terpę.
Tokios pat terpės ieško sliekai – štai jeigu jūs sugrėbėte lapus, žinokite – iš jų atėmėte maistą. Jei giliai perkasėte dirvą, gali būti, kad sunaikinote ne tik grambuolių lervas, bet ir labai daug kitų bestuburių palikuonių. O įrengę lesyklą ir pasikvietę joje lankytis zyles, tikrai sumažinote ant sodo medžių šakų esančių lervučių, lėliukių ir suaugėlių vabzdžių skaičių.
Dabar dar turėtume pakalbėti apie vieną svarbų reikalą – apie paukščių lesinimą. Jūs jau žinote, kad vandens paukščių dabar lesinti negalima, mes turime leisti jiems patiems pasirinkti, kur išskristi. Būtų labai gerai, kad jie vėl prisimintų savo tradicines senąsias žiemavietes, kad skristų į jas.
O kiti paukščiai, žvirbliniai? Jiems kol kas jokio lesalo iš mūsų taip pat nereikia?
Taip – kol kas jie lesalo randa gamtoje. Tačiau lesyklas galima įruošti, nes tą daryti dabar smagiau nei esant 10 laipsnių šalčiui. Į lesyklas galima įpilti po saujelę saulėgrąžų – kad paukščiai žinotų, kad retkarčiais apsilankytų. Kai plūstelės šaltis, tada jiems surasti lesyklą bus sunkiau.
Taigi lesyklas įrengti galima, bet paukščių lesinti dar skubėti nereikia.
