Pirmieji pasikeitusią vasarą pažino vadinami vasaros paukščiai – rūšys, kurios į Lietuvą sugrįžo vėliausiai, išperėjo vienintelę savo vadą. Iš esmės, šios rūšys vertintinos kaip labai patvarios, atsparos daugeliui išbandymų: populiaciją padidinę tik 2-3 kartus (maždaug tiek išauginama jauniklių), jos leidžiasi į sudėtingas keliones ir jose sugeba išsaugoti stabilią gausą. Vietoje žiemoti liekančioms rūšims populiaciją dažnai reikia padidinti 5 ar net 10 kartų, antraip per keletą metų jų praktiškai nebeliktų.
Rugpjūčio 11 ir 12 dienomis dar stebėjau čiurlius. Šiandien jų jau neregėti, tačiau kai kas gal dar mato pavienius šiuos greitasparnius paukščius. Jie – vieni ištvermingiausių, nes išauginę tik po 2 jauniklius, niekuo nerizikuoja. Ypatinga šių paukščių biologija ir gyvenimo būdas, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiant ore, apsaugo juos nuo kontaktų su žmogumi. Ši priežastis čiurliams yra išlikimo garantija.
Iškeliauja ir kiti vasaros paukščiai. Apie ankstyvosios migracijos tendencijas geriausiai informuoja Ventės rago ornitologinės stoties kiekvienos dienos sužieduotų paukščių duomenys, skelbiami internete. Nuo birželio vidurio čia vyravę varnėnai dabar vietą užleidžia tolimiesiems migrantams: ežerinėms ir karklinėms nendrinukėms, geltonosioms ir baltosioms kielėms, mažosioms ir didžiosioms krakšlėms, tošinukėms, musinukėms, devynbalsėms ir pečialindoms, medšarkėms. Daugelis šių paukščių išskris rugpjūtį.
Pažįstantys paukščius, dabar tarp vasaros sparnuočių mato ir sunkiai atskiriamus individus labai kukliais, rūšiai mažai būdingais apdarais. Dar prieš keliones daugelis suaugusiųjų šėrėsi, išbarstė dailiąsias vestuvinio (veisimosi) rūbo plunksnas ir „persirengė“ poilsio ar kelionių rūbu. Jame neliko žvilgesio, atspalvių ir kontrastų. Jaunikliai nuo suaugusiųjų skiriasi dar labiau; lengviau surasti ne tėvų ir vaikų, o skirtingų rūšių jauniklių panašumus. Antai, musinukių, kiauliukių, liepsnelių ir lakštingalų, raudonuodegių jaunikliai panašiai margi, taškuoti – toks yra pirmasis jų rūbas, kurį pamatyti įmanoma tik dabar. Vėliau jie taps tokie patys kukliai palši, kaip ir poilsio rūbą įgiję tėvai.
Vasaros paukščiai išskrenda tyliai, ne pulkais, bet padrikai. Tiesa, kai kada galima stebėti medžiais ir krūmais, nendrynais keliaujančius – perskridinėjančius, besimaitinančius mišrius bent keleto rūšių pulkelius. Jie nebūna pastovūs, veikiau – susidarę stichiškai. Nemažai paukščių skrenda naktį ar pirmosiomis šviesiojo meto valandomis, tad mes jų migracijų neregime.
Paskutinę rugpjūčio dekadą, kai naktys taps vėsios, vasaros paukščių ypač sumažės. Varfu ar yra pagrindo tokį jų migracijos aktyvumą sieti vien su temperatūromis. Gali būti, kad daug ką lemia ilga naktis ir vabzdžių aktyviojo laiko trumpėjimas; visi šie paukščiai vabzdžialesiai, jie be maisto ilgai būti negali.
Paukščių vasaros pokyčiai mums nesiūlo persiimti jų nuotaikomis. Mes esame visai nepriklausomi nuo gamtos reiškinių, gyvename pagal „popierinį“ kalendorių. Daug protingiau dabar rūpintis keliaujančių paukščių saugumu – ant plačių langų vėl priklijuoti plėšriųjų paukščių siluetus ir sekti, kad soduose patiklių sparnuočių jauniklių netykotų katės. Kiekvienas išskridęs paukštis – didelė investicija į ateitį. Žinoma, nemažai rūšių keliaudamos ir žiemodamos svetur praleis bent aštuonetą mėnesių. Tačiau tikėkime, kad jos kitą vėlų pavasarį vėl sugrįš į Lietuvą. Juk čia yra jų tėvynė!
