Kas kita – upės ir upeliukai. Jų gyvybė tiesiog veržiasi per krantus, po vandeningo rudens ir žiemos pradžios sunku įsivaizduoti, kad nors kas galėtų stabdyti jų srautus. Tiesa, tą padaryti gali tik žiema – juk būdavę metų, kai net srauniausius upelius ledas sustingdydavo iki paties dugno. Dabar apie tai galime kalbėti kaip apie istoriją. Upeliui sustabdyti reikia laiko ir didelio šalčio – tai jis turi sulaikyti iš pašalių, iš krantų upelį papildančias sroveles, lėtinti tėkmę. Seklus ir šaltas vanduo ledokšniu traukiasi iš pašalių, ledu „apaugindamas“ akmenis, nuvirtusius medžių stuobrius ir net vandeny įsibridusias žoles. Visi šie ledo pakraščiai yra upelį sukaustyti galinčio ledo pradžia.
Upeliui sukurti lygų ledo sluoksnį sunku – nuo pakraščių besiplečiantys ledokšniai ardomi srovės, be to – pats vandens lygis tai kyla, tai krinta, ir ledas arba apsemiamas, arba „nulenkiamas“ ir lūžta. Kuo siauresnis upeliukas, tuo lengviau jis apledija. Tiesa – pirmieji užšąla lygumų upeliai, kurie niekada nebūna greiti. Kalvotame kraštovaizdyje esantys upokšniai ar trumpieji upeliai, įtekantys į didžiąsias mūsų krašto upes, paprastai lieka gyvi ilgiausiai.
Laukiame 10-12 laipsnių šaltuko. Vadinasi, upeliams jokios grėsmės dar nėra. Tačiau jei pabarstys sniegelio, pamatysime, kad šie upeliai tampa daugelio gyvūnų prieglauda. Čia apsistoja vandeniniai strazdai, pakraščio dumblynėse laikosi juodieji strazdai, ant ledo kraštelio nubruožti audinės pėdsakai, o kitur, žiūrėk, čiaužiojusi net ūdra. Kodėl mes nematom šių žvėrelių? Visų pirma, jie nėra labai gausūs, be to – jie pastabūs ir atsargūs. Mes gi paprastai einame braškėdami, gurgždindami sniegą ir juos visus dar iš tolo perspėjame apie pavojų.
Jei žiema užtrunka, o didžiosios upės užšąla, mažuose gyvuose intakuose žiemoja ir didžiosios antys, gulbės – visi, kas tik gali, kam reikia atviro vandens.
Šiemet to dar nebuvo. Kol kas nematyti didesnių šalčių, tad upeliukai teka laisvi ir greiti. Tačiau savaitgalį aplankykite juos, labai atsargiai pavaikščiokite jų pakrantėmis – o gal pavyks sutikti ūdrą, kanadinę audinę. O gal – vandeninį strazdą. Pagaliau – jeigu nieko nesutiksite, jums didžiausia dovana bus gyvo žiemos meto upeliuko almėjimas.
