Štai vienas tokių žiemos sugrįžimų... 1986 m balandžio 13 dieną ėmė snigti – pavasaris tada nebuvo labai ankstyvas, bet įpusėjus kalendoriniam pavasariui jau buvo suskridę paukščiai, pradėję sprogti medžių lapų pumpurai, žydėti ruošėsi ievos.
Sniegas, pūga suginė paukščius prie namų, į užuovėjas, kiti nerasdami maisto skrido ir leidosi ant kelių, į automobilių provėžas ir čia žuvo. Kiek jų netekta per trejetą žiemiškų dienų, taip ir nepavyko išsiaiškinti. Tačiau netektys buvo tikrai didelės...
Ne tokių pavojingų žiemos sugrįžimų buvo prieš ketvertą metų, prieš trejetą... gal pamenate? Kai kurie jų buvo net vėliau, jau kiaulpienėms geltonuojant. Taigi, lyg ir neturėtume tuo stebėtis, tačiau mums tokiais atvejais visada rūpi – o kaip ten jie, paukščiai ir pavasario augalai jaučiasi? Ar išliks, ar nepražus?
Iš tikro, dabar nemažai pavasario augalų jau žydi. Guodžia tai, kad jie yra „mūsų“ gamtos dalis ir prie daugelio išbandymų prisitaikę. Ko gero, jiems pavojingas ne pats sniegas ar laipsnio – kito šaltukas, bet išlankstymas, tiesioginis sniego „spaudimas“. Daugelis jų atsitiesia iš karto sniegeliui ištirpus, kiti taip ir lieka pasvirę, išvirtę, tačiau pabaigia savo žydėjimo ciklą ir subrandina sėklas.
Nemažai paukščių ne tik sugrįžę, bet ir peri – lizduose juodųjų strazdų, pilkųjų žąsų, kormoranų, pilkųjų garnių, taip pat – didžiųjų ančių, pempių kiaušiniai. Vadinasi, paukščiai negali palikti lizdų, ypač jeigu dėtis tik pradėta. Deja, daugelis jų perėti (taigi, nuolat tupėti ant dėties) pradeda tik padėję priešpaskutinį ar paskutinį kiaušinį, todėl nešildoma, nuo sniego neapsaugota dėtis gali pražūti.
O man rūpi, kaip išgyvens kamanės – jos jau skraidė, lankė rūtenių žiedus.
Sniegelis, nors ir neprimenantis žiemos snygio, į paukščių pasaulį atnešė tylą – kai kas čiulba, bet kitaip... sakytum – ne sveikindami saulę. Taip pat daug kas pasitraukė prie žmonių. Nors lesalo galima rasti ir gamtoje, tačiau lesyklos šiomis dienomis tampa nuolatinio paukščių pulko centru. Ar dabar juos reikia lesinti?
Tą nuspręsti gali tik patys paukščiai. Kol kas lesykla jiems reikalinga, nes atvėsus pradingsta sliekai, po sniegu sunku rasti sėklas.
Pavasario pradžioje lesykloje tapo gausūs alksninukai ir ž-aliukės, dabar, pasnigus, jas vėl susirado varnėnai. Tiesa, jiems saulėgrąžos netinka, jie nėra jų gliaudytojai, todėl varnėnams geriausiai tinka obuolys, pagkabintas greta lesyklos. Kad paukščiai suprastų mūsų gerus norus, obuolio šonuose nulupkite žievės ruoželius, pro kuriuos jie kapos minkštimą.
Dar diena kita, atšils ir į mūsų pasaulį pasibes lesyklos. Paukščiai patys rinksis, ar jiems reikia lesyklos. O man rūpi, kaip išgyvens kamanės – jos jau skraidė, lankė rūtenių žiedus. Ar suspėjo pasislėpti, ar nesušalo? Tikėkimės, kad jas gamta apsaugojo.
Ir dar – kol rašiau šį tekstą, paskambino iš Žemaitijos inkilų meistras ir gamtos draugas Sigitas Kalnius... žiema? Kokia žiema? Žemaitijoje plieskia saulė, giedra... Štai ir sakyk, kad Lietuva – maža. Ji iš tikro labai didelė, joje vienur gali būti saulėtas pavasaris, kitur – dar lyg ir žiema...
