Pavasaris šiaip sau – lyg burtų lazdele pamojus – neateina. Dabar galime sakyti, kad esame jo priešaušryje, kad ateinanti savaitė turėtų padovanoti tikruosius pavasario paukščius. Tiesa, jūs galite nesutikti – juk pilkosios žąsys, parskridusios per šalčius į Žuvintą, yra patys tikriausi pavasario paukščiai.
Iš tikrųjų, jau metas vieversiams... Juk praėjo jų sugrįžimo šventė, kovus dovanojo šventas Kazimieras. O vieversių nėra. Tačiau šiandien, kovo 10 dieną, yra 40 paukščių diena, taigi tiek jų turėtų būti sugrįžę į mūsų kraštą. O kaip yra iš tiesų?
Tiek paukščių ir neturi būti, nes ši šventė mūsų krašte tikrai negali tiek rūšių dovanoti. Sunku pasakyti, kodėl šventųjų kankinių diena tapatinama su paukščiais... Gal kad jie laisvi, kaip paukščiai. Laisvi pasirinkti...
Ko gero, tik tuo jie ir panašūs. O iš tikro reikia žinoti, kad skaičius „40“ radosi ne šiaip – Sebastijos, dabar esančios Armėnijos teritorijoje karių, nepanorusių atsižadėti krikščionybės, tiek ir buvo. IV a. šie iš Kapadokijos (esančios dabartinėje Turkijoje) kilę kariai kankinami mirė krikščionimis, sudeginti jų palaikai, kaip teigiama padavimuose, švytėjo ir buvo garbinami.
Grįžtant į Lietuvą – kovo 10 diena mūsų platumose vargu ar galėjo būti tapatinama su 40 sugrįžusių paukščių, nors teigiama, kad tai buvo dar iki krikščionybės. Iš tikrųjų, tradicinės žiemos užtrukdavo iki kovo, vienintelė galimybė šią datą „pritraukti“ prie „40“ galėjo nutikti naudojant senąjį Julijaus kalendorių. Tačiau Lietuva nuo krikšto pradžios pripažino Grigaliaus, ir šiandien pas mus naudojamą kalendorių, o jo laiko skaičiavimai didelėje Lietuvos dalyje (išskyrus Suvalkiją) buvo pakeista valdant Rusijos imperijai. Rusijoje ir dabar visos religinės šventės skaičiuojamos, švenčiamos pagal Julijaus kalendorių, todėl yra dviejomis savaitėmis vėliau nei pas mus.
Atrodo, kad šiandien 40 parskridusių paukščių rūšių tikrai nematysime ir negirdėsime. Tačiau kai kas jau sugrįžta. Visų pirma, parlekia pilkosios žąsys, kurios žiemojo visai netoli – vienos Lenkijoje, kitos Vokietijoje.
Į miškus grįžta karveliai uldukai. Apie juos sužinome iš visai paprasto, negarsaus ūksėjimo. Karvelis paprastai tupi aukštos pušies ar eglės viršūnėje, žiūri į snieguotą girią ir ūksi. Kažkur netoli yra sena juodosios meletos drevė, kurioje uldukai perės. Dabar jiems ne lizdai rūpi, kur kas dažniau regime juos nusileidusius prie miško kelio lesioti akmenėlių ar pabirusių grūdų. Čia pat, kažkur prie žiemos krašto lūkuriuoja gervės, vieversiai, pempės, varnėnai, amaliniai strazdai. Jie pasirodys bet kada – tam reikės tik keleto šiltesnių dienų. Na o sniegas – jis nieko neišgąsdins: kaip dažnai šios rūšys parlekia tada, kai dar visur baltuoja sniegas. Kove saulė jau aukštai, dienos ilgos, tad paukščiai negali rinktis – prigimtis šaukia juos namo.
Po lazdynais prie raisto styro šviesiai rusvi žalčialunkio krūmelio stagarai. Jie net akin nekristų, jei ne žiedai: alyviški mėsingi žiedeliai skiriasi nuo aplinkos spalvų, be to – labai stipriai kvepia. Ar jie gali ką nors privilioti?
Kol kas – nieko, bet vos pabudusios kamanės neatsispirs jų vilionėms, laipios, kopinės, apsvaigs ir... Kaip dažnai tenka rasti jas čia prikibusias, jau sustirusias: nuodingas žalčialunkis tampa jų žūties priežastimi. Kadangi kiekviena kamanė motina turi svarbią misiją – pradėti kurti naują šeimą (joje vasarą gali būti iki 200 kamanių), jos žūtis yra didelė netektis gamtai.
Apie pavasario ženklus dabar klausia daug kas. Tačiau ne visus galima kuo nors pamaloninti, nes tų ženklų nėra tiek daug, kad skaičiuodami galėtume lenkti pirštus. Be to, juos surasti ir pastebėti dažnai trukdo paprastas nežinojimas. Juk tarp pirštų patikrinti lazdyno pumpurų minkštumą galime visi. Arba – karklų, blindžių pumpurų padidėjimą, brinkimą.
Jie patys didžiausi, sakyčiau – jau gyvi ten, kur šviečia saulė. Diena trunka jau daugiau kaip 11 valandų, tad šilumos susikaupia pakankamai, be to – saulė kyla aukštai, todėl jos spinduliai kaitrūs...
Dar vienas dalykas – ragų rinkimas. Juk taurieji elniai pradeda atsisveikinti su savo karūnomis. Žvėrims jos jau nereikalingos, tačiau jų reikia žmonėms. Ne visi, beje, iš jų ką nors daro – tiesiog suranda ir turi. Kaip trofėjų, kaip prisiminimą.
Ne taip seniai buvo pakeista Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nuostata, kuri draudė imti rastus ragus – dabar jie atitenka tam, kas juos rado. Juk numesti ragai – ne medžioklės trofėjus...
Ragų ieškojimas – nelengvas malonumas, nes dažnai per gilų sniegą tenka nubristi daug kilometrų. Kaip sako, niekas varu to daryti nevaro, visi ragautojai yra savanoriai.
Vaikščioti pavasario ženklus mums siunčiančioje girioje yra didelis smagumas. Net ir gilus sniegas nebaisus. Tačiau ne kiekvienas žmogus miške dabar yra laukiamas. Arba laukiamas ne visur.
Žmonės gamtoje ne visada daro tik gerus darbus. Visada, ne tik pavasarį, siekis turėtų būti paprastas – kad tokių darbų būtų kuo mažiau. Juk svarbiausia – gamtai daryti tik gerus darbus...
