Dviejų metų laikų paribyje vykstantys reiškiniai liudija apie staiga aktyvėjančią migraciją ir, kaip tai neatrodytų keista, ruošimąsi būsimai žiemai.
Gamta neatranda nieko naujo – tiesiog tai mes, išlepinti vasaros, kai dienos ir nakties temperatūros buvo labai aukštos, stebimės nakties vėsa ir didesniu paros temperatūrų kontrastu. Naktį temperatūrai nukritus, pradeda vėsti žemė ir vandenys, nusidriekia rūkai, iškrinta šalta rasa.
Daugeliui šaltakraujų dabar nakties ir ryto ramybė tapo dar ilgesnė, jie pradeda skraidyti ne 7 valandą ryto, bet tik 9 valandą ar dar vėliau, kai oras sušyla. Rudens pradžioje ir iki lapkričio vabzdžių populiacija mažės, tačiau jau dabar regime „senus“, taigi – aplūžinėjusiais sparnais drugius, tokias pačias vapsvas, kamanes. Šių vabzdžių naujos kartos šiemet jau nebus.
Atliekant entomologinius tyrimus, tenka įsitikinti, kad ir pievose, dirvonuose, vyrauja tik blakės, žiogeliai skėriukai, taip pat vorai, kurių aktyvumo metas dar pakilime.
Toks temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties pagreitina daugelio vasaros paukščių apsisprendimą skristi žiemaviečių link. Žinoma, svarbiausia jiems dienos ilgis, šviesusis paros metas, jo trukmė. Tačiau vėsa nendrinukėms, devynbalsėms, pečialindoms yra lemtingas signalas.
Išskridus gandrams bei daugeliui vasaros paukščių, laukiame, kada prasidės kitų paukščių migracija. Jos pirmieji ženklai – vis gausesnis sparnuočių judėjimas sodų, parkų želdiniuose, atviruose laukuose, ražienose. Dabar nuo ankstaus ryto juos galima matyti ir girdėti. Beje, net ir tokiu metu anksti rytą dažnai pragysta pilkoji pečialinda, prie sodybų sugrįžę varnėnai.
Gana dažnas sodybos želdinių paukštis dabar – liepsnelė. Smalsi, ji visur randa lesalo, vabzdžius ir jų palikuonis renka nuo šakų, žemės, žolių. Raudona krūtinėle ir didelėmis juodomis akimis paukščiukas labai nuotaikingas, praskaidrinantis mūsų aplinkos nuotaiką.
Daugelis rūšių migruos maždaug iki paskutinės spalio dekados, taigi – laiko ramybei ir poilsiui turi pakankamai. Tačiau kai kas, kad ir dirviniai vieversiai, baltosios kielės išskris jau greitai.
Dažną rytą ar vakarą išgirstame gerves ir skubame ore surasti jų atsisveikinančius pulkus. Tačiau jiems dar anksti, matomos bei girdimos gervės yra ne tolimos keliautojos, bet poilsiautojos. Iš pelkių, šlapių pievų, kur užaugino savo vaikus, susirinkusios gervių šeimynos buriasi aplink pelkutes – čia nakvoja, o dienai lekia į laukus, ražienas, kur gausu pabirusių grūdų, želmenų.
Gervės – vegetarės, tad toks lesalas joms labai praverčia. Tiesa, kai kada nuo savo pelkių jos lekia ir dešimtį kitą kilometrų. Kai pamėgtos ražienos suariamos, paukščiai turi ieškoti naujų maitinimosi vietų. Taigi – ir vėl sumaištis, skraidymas, skardūs trimitai...
Pietų Lietuvoje, apie Žuvinto rezervatą, kas rytą į laukus pabyra daugybė pilkųjų žąsų. Iš visos pietų Lietuvos suskridusios žąsys čia randa saugią prieglaudą, iš kurios žoliauti lekia į laukus.
Paukščių grįžimas į rezervatą vakarais ir skrydis iš rūkų nuvilnijusio ežero bei pelkių rytais yra nuostabus gamtos kūrinys, kurio stebėti į Žuvinto rezervato administracinį pastatą, aikštelę, esančią ant jo stogo, suguža pulkai stebėtojų.
Kai kurie važiuoja net iš Vilniaus... Sakysite – kad visa tai trunka neilgai, kad ilga kelionė gali būti neverta reginio... Kur ten! Tokį vaizdą pamatyti verta nors kartą gyvenime…
O dabar dar užsukime į miškus. Ne grybų, nors jų saują kitą gal ir rastumėte. Pirmoji vasaros galo naktų vėsa stipriai pakeičia briedžių ir tauriųjų elnių nuotaikas – artėja jų ruja, todėl žvėrys pradeda burtis, pasikeičia jų elgsena.
Jau greitai miškuose pasigirs tauriųjų elnių riaumojimas. Briedžiai yra daug tylesni. Tačiau šių žvėrių aktyvumas sako: gamtoje jau ženklūs rudenio reiškiniai. Tik – ne mūsų gyvenime.
