Tiesa, ir šiandien stebimi paukščiai savo aktyvumu išsiskiria, o skirtumo liniją tarp jų nubrėžia statusas: kurie čia žiemojo, kitaip supranta pavasarį, todėl daug aktyviau gieda. Mes buvome jų giesmių evoliucijos liudininkais: dar žiemos metu jie giedojo labai „neprofesionaliai“, o dabar naudoja kitus tonus, kitą skambesį. Šiuo metu miške dažniausiai girdime čia pat peržiemojusias zyles, genius, bukučius. Prie jų nedrąsiai prisideda amaliniai ir juodieji strazdai, orams atšilus turi pasigirsti liepsnelių suokimas, po savaitės – kikiliai. Miško retmėse jau gieda pirmosios prie kelių ir sodybų peržiemojusios geltonosios startos. Kiekviena giesmė rodo būsimas paukščių perimvietes, jų teritorijas; gali būti, kad jos dar keisis, kad paukščiai tarpusavyje konkuruos.
Daugelis atskridusiųjų yra jau tvirtai apsisprendę, kur perės. Pilkosios žąsys, kurios į Lietuvą parplasnoja dar žiemą ir tuo kelia daug nuostabos Pietų Lietuvos gyventojams, jau deda kiaušinius ar pradeda perėti.
Gulbės nebylės taip pat grįžta į savo ežerus, vaikšto ledu. Žinoma, jos sugrįžta prie to paties nendryno ar švendryno, kuriame pernai turėjo lizdą. Tik kai kurie Dzūkijos ir Vakarų Lietuvos ežerai ir tvenkiniai jau be ledo ar išvarpyti properšų. Tačiau ir kitų, esančių rytiniame šalies pakraštyje, ledas kasdien vis plonėja, žmonėms vaikščioti jis jau pavojingas.
Gulbės sukiojasi siauroje protirpoje ar stovi ant ledo ir labai aktyviai reaguoja, jei prošal praskrenda svetimos jų rūšies gulbės – poros ar pavieniai paukščiai. Čia nelaukiami net ir pernykščiai jų pačių jaunikliai, kurie dar nepakeitė margo paaugliško apdaro. Net ir tada, kai toks paukštis yra jų jauniklis, neabejotinai kyla peštynės. Jos gali būti labai aršios, net žiaurios, nes gulbės, o ypač gulbinai, yra labai stiprūs paukščiai, savo snapais ir sparnais galintys suduoti galingus smūgius.
Paukščiai renkasi į tėvynę. Šiuo metu didžiausia jų koncentracija yra ten, kur gausiausia maisto, kur saugiausia. Kol kas net didžiųjų kormoranų kolonija greta Juodkrantės dar tik pradeda atgyti. Kol kas paukščiai yra pasklidę visur, jiems reikia rasti atvirą vandenį; tiesa – jie žvejoti gali jūroje, bet kažkodėl dažniau skrenda į Kuršių marias, Atmatą, Skirvytę. Prie Skirvytės yra didelė kormoranų kolonija – lyg atsvara Juodkrantei. Tarp šių kolonijų keliolikos kilometrų atstumas, jį paukščiai įveikia lengvai ir kasmet stebimas tarp šių perimviečių vykstantis savotiškas „pulsavimas“.
Į ežerus iš lėto grįžta gulbės giesmininkės. Ši rūšis Lietuvoje pradėjo perėti palyginti neseniai, tačiau jau dabar labai efektyviai užima gulbių nebylių vietą ir tampa jų konkurentėmis. Savo biologija giesmininkės skiriasi nuo gulbės nebylės – dabar jos dažniau stebimos ne ant ežerų ledo, o laukuose, kur praleidžia dienas. Jos yra želmenų mėgėjos, pešioja žolių daigus, todėl dabar stebimos pievose, želmenyse ir pernykštėse ražienose. Tik nakčiai jos skrenda ten, kur atviras vanduo. Todėl išvydę gulbių giesmininkių pulką, kurį pažinsite iš melodingo kliksėjimo, žinokite – tai nėra iš toli sugrįžtantys paukščiai. Jie skrenda iš nakvynės ar į ją.
Labiausiai laukiam paukščių giesmininkų. Tačiau jie jau grįžta. O jų giesmes atrakins šiluma ir saulė. Būtent šiluma ir saulė sukuria gerą nuotaiką ne tik mums, bet ir paukščiams.